Liepos 9 d. Ketvirtadienis. Penktoji atlaidų diena. Lazdijų dekanato diena. Kunigų ir pašvęstųjų diena. Visa Bažnyčia meldėsi už vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius.
Katechezę ir homiliją skelbė Kunigų marijonų Lietuvos Šv.Jurgio provincijos vyresnysis kun. Kęstutis Brilius MIC. Diena ypatinga, todėl ir katechezės pradžia buvo skirta sesėms ir broliams vienuoliams, kuriuos šio amžiaus tendencija siekia įstatyti į maldų pardavėjų, tarnautojų gretas. Taip bandoma ištrinti Jėzaus jiems parinktą pašaukimą, atskirti nuo Kristaus. Kodėl pasirinkus gyvenimą su Kristumi pašvęstajam reikia atsitraukti ir atsiskirti? Šis procesas trunka nuo 3 iki 6 ar net 7 metų. Atsiskyrimas (nuo pasaulio) apima ne tik celibatą, bet ir keletą svarbių dalykų: tenka palikti šeimą, gimines ir artimuosius; atsiskirti nuo įprastos socialinės- kultūrinės aplinkos; priimti neturto įžadus. „Aš jus paėmiau iš pasaulio“ – sako Jėzus. O pašvęstieji, kurdami Dangų žemėje, negali neštis buvusios aplinkos (čia netinka pozicija kaip radom, taip ir paliksim), turime sukurti naują aplinką, meilės ir santarvės civilizaciją. Ir štai tada Bažnyčia atsistoja su savo vertybėmis, principais, tikrove, kuri nėra labiau viliojanti, bet yra reikalingesnė žmogui, jo tobulėjimui. Todėl Palaimintojo atlaidų savaitė tarsi švyturys šioms dienoms, pagalba Evangelijos tiesai, kurią reikia atverti. Tai padaryti turi žmonės su abitais, pasiaukojantys, tarnaujantys kitiems žmonėms. Keletą kartų kunigo kalboje nuskambėjo Prancūzijos vardas, kuri, 18 a. buvusi bedieviškiausia valstybė, šiuo metu daro atgal grįžimo žingsnius, artėja prie Dievo ir Bažnyčios. O mūsų, tarnaujančiųjų žmonėms, paskirtis ir tikslas sugebėti teisingai ir pilnai perskaityti Dievo Žodį, kad pamiltume ir nušviestume kelius šio laikmečio vaikams,- pažymėjo kunigas K. Brilius.
Pradėdamas iškilmę Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pasveikino gausiai susirinkusius koncelebruoti Šv. Mišias kunigus, padėkojo emeritui Juozui Žemaičiui MIC, kuris, nežiūrint labai garbaus amžiaus, kasdien padeda Eucharistijoje, taip pat padėkojo įvairių kongregacijų vienuoliams ir vienuolėms. Pristatė ir pagyrė jungtinį chorą, kuriame giedojo įvairių kartų choristai, vadovaujami Šventosios Šeimos seserų vienuolių. Palinkėjo susirinkusiems tikintiesiems, kad nepristigtų mums visiems išminties, pasiryžimo, atsivėrimo Dievui. Šią vyskupo mintį papildė psalmės žodžiai: Prisiartino Dievo karalystė…atsiverskite ir tikėkite.
Homilijoje kunigas Kęstutis apibendrina katechezės mintį apie kunigų ir vienuolių tarnystę dėl pasaulio išganymo, todėl pakvietė visą Bažnyčią ypatingai maldai ir malonei, kuri būtina kiekvienam laikmečiui, su jo džiaugsmais, atradimais ir praradimais. Ne viską esame apsvarstę ir susitarę. Pvz., kokiomis ligomis šiandien sergam? Ar tik tomis, kurias nustato sveikatos institucijos ir valstybių vadovai? O gal daug rimtesnėmis? Dykumų Antano pateiktas pavyzdys, kaip 9 ligoniai, atėję pas sveikąjį, aiškina, kad šis yra ligonis, nes yra kitoks, todėl yra kaltas, gal iliustruoja ir mūsų dienų situaciją? Nes šis laikmetis tarsi išlyginimo ir sulyginimo laikas (pvz., lyčių), tai atneša dvasinį puvėsį, Dievo, meilės ir tvarkos neigimą. Be Prancūzijos, kuri teigė, kad mokslas ir religija nesuderinami, vėlesnės imperijos kaltino Bažnyčią, kad ji nepajėgi padėti vargšams, kaip Sovietinė valstybė, pavadinusi religiją opiumu liaudžiai. Šiuo metu atsirado daugiau naujų patogių daiktų – technologijų progresas, todėl dažnai girdime, kad religija paseno. Šėtonas skaldo ir naikina tai, kas jau beveik sukurta, padaryta. Todėl šiandien Bažnyčios užduotis veikti ne tik kiekvieną žmogų, bet visą visuomenę, keisti žmonių santykius, nes paskutiniu metu tie santykiai dar labiau traukomi dėl pandemijos ir dažnai iškraipomi rekomenduojamų ar priverstinai diegiamų elgesio formų. Kas padės atkurti buvusį socialumą, jeigu skatinamas tėvų nelankymas, iškreiptos sveikinimosi formos. Todėl reikia paklausti: ką gali padaryti šiandien Bažnyčia? Gera žinia, kad Europoje auga atsigręžimas į Bažnyčią, reikia pasinaudoti šiuo atsigręžimu. Mūsų tauta dar neatsigręžusi, todėl kunigystė ir vienuolystė turi plačią veiklos sferą, tarnystę Bažnyčioje: eiti, kartu melstis, atsiverti Dievui, aiškinti, kas yra tikroji meilė, tikėjimas ir pasitikėjimas. Tokia šiandien yra pasiaukojanti tarnystė Bažnyčioje, pasiuntinybė, ateinanti per dvasinius vadovus. Nuolankiai prašau Dievą, kad kiekviena žvakelė, kurią Jis uždegė, sudegtų iki pabaigos. Baigdamas homiliją kunigas Kęstutis, kreipėsi į pašvęstuosius ir visus tikinčiuosius: Meldžiu, mylimieji, eikime drąsiai, ištikimai, pilnai atsidavę tarnystei. Kuo mažiau paliksime sau, tuo žingsniai bus tvirtesni. Pakvietė daryti viską, kad pasaulis taptų šventesnis, kad Evangelijos žodžiai dygtų tikinčiųjų širdyse gerumo, meilės, pasiaukojimo daigais. Palaimintojo pavyzdys parodo mums, kaip šventieji nugali ir gali padėti kiekvienam, tikrai atsidavusiam Dievui, tapti savo parapijos šventuoju ir pranašu.
Baigti šios dienos apžvalgą derėtų pabrėžiant jos ypatingumą, kviečiantį visus pašvęstuosius savo gyvenime ir tarnystėje visada vadovautis Palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžiais: „Aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus“. Kunigystė ir vienuolystė – Dievo dovana, kurią susirinkusieji tikintieji apmąstė pasitikėdami Viešpačiu, vedančiu geriausiu, teisingiausiu keliu.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima
pažiūrėti internete: Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai
