„Viltis skatina melstis, o malda gaivina viltį, net ir didžiausių sunkumų akimirkomis malda padeda neprarasti vilties. Malda padeda gyventi su viltimi. Kai gyvenimas aptemsta, daugiau melskimės ir turėsime daugiau vilties.  Viltis labai svarbi. Viltis nenuvilia, viltis neišduoda. Optimizmas gali kartais nuvilti, gali nepasiteisinti, bet viltis ne. Vilties mums reikia ypač šiandien, dabartiniais laikais, kai jaučiamės pasimetę, apsupti blogio ir smurto, kai matome kenčiančius žmones. Reikia vilties!“

(iš pop. Pranciškaus sausio 18d. trečiadienio audiencijos)

 

DIEVO ŽODIS

  • „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai […]. Priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5,5.8).
  • „Viešpatį Visagalį jūs bandote! […] Ne, mano broliai, nepykinkite Viešpaties, mūsų Dievo. Juk jeigu jis nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali kada jam patinka mus apsaugoti ar net sunaikinti mus priešų akivaizdoje. […] Tad, kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks.“ (Jdt 8,13.14-15.17).
  • „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22,42).
  • „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis.  Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį.  O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkimetikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą.  Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su juo. Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote.“ (1 Tes 5, 4-11)

 

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Pats gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengti prie darbo, o paskui drau­ge su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir at­gaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti. Vieš­patie Jėzau, uždek mūs širdis ta uolumo ugnimi. To Tavęs melsiu. Užrašai 1910.  X. 15

Į visų mūs darbų ir sumanymų pamatą reikia visados mūs pačių gyvenimo šventumas tiesti, tik tada turės ant ko mūs darbai tvirtai stovėti. Nereikia niekad gailėtis savo dvasiškam ištobulinimui nei laiko, nei triūso, reikia tam svarbių svarbiausiam darbui visa širdimi atsiduoti. Ką padės, kad ir visą pasaulį žmogus apgalėtų ir apimtų, jei savo sielai padarytų nuoskaudą arba mažiausią nuostolį. Duok, Viešpatie, kad aš tai visada atminčiau.  Užrašai  1910  X. 22.

Be nuolatinės maldos siela vysta ir džiūsta, jėgos išseka ir išsibaigia, dvasia išsiblaško ir patsai darbas pasidaro stebėtinai bergždžias. Antra vertus, nereikia vėl užmiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami dėl Dievo garbės, Dievą garbiname ir Jam tarnaujame. Mūs veikliame gyvenime būtinai turime būti įpratę į vidurinį dvasišką gyvenimą, į nuolatinę dvasinę maldą, turime mokėti atjausti savo širdyje Viešpatį Jėzų, statyti save ir savo darbus Dievo akivaizdoje. Labai svarbu įprasti maldai apversti atliekamo laiko trumpas valandžiukes, tai yra, einant nuo vieno darbo prie kito, kur važiuojant, net einant pasivaikščioti, atitrūkstant nuo darbo, nuo žmonių draugijos, nuo savo užsiėmimo. Be tokios nuolatinės maldos, nuolatinio dvasios kėlimo prie Dievo veikliame gyvenime, kurį turime mes vesti, neilgai ištesėsime. Bet vėl, antra vertus, darbas, malda gaivinamas ir pašvenčiamas trumpais prie Dievo atsidūsėjimais, trumpais minties ir širdies aukštyn pakėlimais, labai žmogų tobulina ir su Dievu suvienija. Taip dieną praleidęs, žmogus jauti vakare kažin kokį dvasios ramumą ir širdies džiaugsmą, jauti, kad diena nebuvo tuščia.  Užrašai 1910. XI. 14

KOMENTARAS

Popiežius Pranciškus kalbėdamas apie viltį komentuoja Senojo Testamento Juditos knygos istoriją.  Judita kaip pranašė ragina tautą pasitikėti Dievu net priešų apsupties akivaizdoje; jos pranašiškas žvilgsnis siekia toliau, negu matė tautos vadovai. Dievas gali išgelbėti nuo priešų ir leisti tautai gyventi, tačiau Dievo planuose ir mirtis gali reikšti išganymą. Žinome kaip baigiasi ši istorija. Dievas iš tiesų išgelbėja tautą. Niekada nekelkime Dievui sąlygų, bet leiskime, kad viltis nugalėtų mūsų baimę. Pasitikėti Dievu, reiškia paklusti jo planui, nieko nereikalaujant, leisti, kad jo pagalba mus pasiektų kitaip negu mes tikimės. Mes prašome Viešpatį, kad saugotų mūsų gyvybę, sveikatą, meilę, laimę, ir gerai, kad prašome, tačiau turime žinoti, kad Dievas ir iš mirties sugeba pažadinti gyvybę, kad ir ligoje gali duoti ramybę, kad vienatvė ir ašaros gali teikti palaimą. Nemokykime Dievo, ką jis turi daryti, neaiškinkime jam, ko mums reikia. Jis geriau už mus žino, turime juo pasitikėti, nes jo keliai ir mintys, skiriasi nuo mūsų kelių ir minčių.

Senojo Testamento Judita mums rodo pasitikėjimo, ramaus laukimo, maldos ir klusnumo kelią, moko lengvai nepasiduoti, daryti viską ką galime, tačiau visada vykdant Viešpaties valią. Judita iš tikrųjų turėjo savo planą ir jį sėkmingai įvykdė, išvedė tautą į pergalę, tačiau ji tai darė kaip žmogus, kuris viską priima iš Viešpaties rankų, neabejoja jo gerumu. Šitaip, tikinti ir drąsi moteris sugrąžino jėgas mirtino pavojaus ištiktai tautai, išvedė ją vilties keliu, rodydama jį ir mums.

Ir mes, dabartiniame kontekste, turime sugrįžti prie savo tikėjimo šaknies, prie pamato, kad suvoktume ką Dievas dėl mūsų nuveikė Jėzuje Kristuje ir ką reiškia mūsų mirtis.  Visi truputį bijome mirties, nežinomybės. Čia mums į pagalbą ateina Paulius. Žinodamas apie bendruomenės baimę ir abejones, jis ragina, ypač bandymų ir sunkumų akimirkomis, tvirtai ant galvos užsidėti „išganymo vilties šalmą“. Štai kas yra krikščioniška viltis – šalmas.

Paprastai kai kalbame apie viltį, šį žodį mes suprantame kaip norą ko nors sulaukti, kaip troškimą, kuris išsipildys arba neišsipildys. Šnekamojoje kalboje turėti viltį – tai tikėtis, kad kažkas įvyks. „Viliuosi, tikiuosi, kad rytoj bus gražus oras, nors žinau, kad gali būti ir kitaip“. Krikščioniška viltis – kas kita. Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę ir kas tikrai skirta ir mums. Tad ir mūsų prisikėlimas, taip pat ir mirusių mūsų artimųjų, yra ne tik dalykas, kuris galį įvykti arba neįvykti, bet yra tikrumas, kuris remiasi Kristaus prisikėlimo faktu. Tad viltis reiškia gyvenimą laukimu. Turime mokytis gyventi laukimu. Kaip nėščia moteris laukia savo kūdikio gimimo, tai ir mes turime laukti akis nukreipę į Viešpatį, trokšdami su juo susitikti. Viltis neateina savaime. Reikia mokytis gyventi laukimu. Viltis reikalauja širdies nuolankumo, neturto. Jei žmogus prisipildęs tik savęs ir savo turtų, jis nesugeba pasitikėti niekuo kitu, išskyrus save.

Šv. Paulius toliau rašo: „Jėzus numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su juo“ (plg.1 Tes 5,10). Šie žodžiai mus guodžia ir ramina. Esame kviečiami melstis taip pat už mylimus žmones, kurie mus paliko, kad jie gyventų Kristuje ir būtų bendrystėje su mumis. Jaudina širdį ir pripildo tvirtos vilties taip pat ir žodžiai, kuriuos kiek anksčiau tame pačiame laiške Paulius rašo tesalonikiečiams: „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4,17). Viskas praeis, bet po mirties mes visada būsime su Viešpačiu. Tokį visiška tikrumą mums suteikia viltis. Ta pati viltis, kuri žymiai anksčiau paskatino Jobą sakyti: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas […]. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Job 19,25.27).

Viltis skatina melstis, o malda gaivina viltį, net ir didžiausių sunkumų akimirkomis malda padeda neprarasti vilties. Malda padeda gyventi su viltimi. Kai gyvenimas aptemsta, daugiau melskimės ir turėsime daugiau vilties. Tepadeda mums Viešpats suprasti ryšį tarp maldos ir vilties. (Iš popiežiaus Pranciškaus audiencijų sausio 18, 25 ir vasario 1dienos;)

 

SUSIMĄSTYMAS

Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

 

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  1. Kokį ryšį matau tarp maldos ir vilties?
  2. Pasidalinti konkrečiu atveju, kada atrodė nebėra jokios vilties, bet pasitikėjimas Dievu neleido prarasti vilties ir atgaivino ją.
  3. Pasidalinti maldos patirtimi, kada malda atgaivino ir perkeitė (pakeitė) mane, mano požiūrį ar mąstymą.
  4. Kaip liudyti viltį šių dienų pasaulyje ir savo aplinkoje, savo gyvenime?

 

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

  1. Apmąstysiu savo ryšį tarp maldos ir vilties. Pasitikėdamas Dievu maldoje pasiryšiu nepasiduoti nevilčiai.
  2. Pasistengsiu atsakyti į klausimą, kaip liudiju viltį savo gyvenimu, savo pavyzdžiu ir stengsiuosi tai daryti kokioje nors konkrečioje situacijoje ir vietoje.
  3. Pasimelsiu už tuos, kurie yra praradę viltį šiuo gyvenimo laikotarpiu.