Liepos 8-oji diena. Trečiadienis. Bendrajam gėriui tarnaujančių diena. Ketvirtoji atlaidų diena, pats iškilmės vidurys. Kartu su piligrimais iš Šakių dekanato meldėmės už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, socialinius darbuotojus ir savanorius, Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir kitų bendro gėrio tarnybų darbuotojus.
Katechezės autorius kunigas muz.mgr. Povilas Narijauskas, Dievo Gailestingumo šventovės Vilniuje rektorius, kalbėjo apie šventųjų garbinimo tradiciją, jų kultą nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių. Šventųjų kultas, ypač kankinių, seniausias kultas Bažnyčioje, kuri (tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia) garbina šią tradiciją. Tai seniausias Bažnyčios fenomenas, įsišaknijęs Šventajame Rašte ir ankstyvosios bažnyčios istorijoje. Šventųjų ir palaimintųjų ypatingoji misija – tobulai šlovinti Dievą ir užtarti mus, visus pritraukiant prie Kristaus. Šventųjų kultas, tai jų gerbimas ir šaukimasis dėl jų šventumo ir visiško pasiaukojimo Dievui. Bažnyčia ištikimai gina ir aiškina teologinius šventųjų gerbimo kulto aspektus, ypač po protestantizmo gimimo ir jame kilusių prieštaravimų jau tradicija buvusiam šventųjų gerbimo kultui. Žinoma, žemiškąją Bažnyčią sudaro nusidėjėliai, bet ji jau yra apdovanota šventumu, nes ji yra Šventoji Dievo tauta, ir pagal raštus, jos nariai vadinami šventaisiais. Šventųjų bendrystė, per kurią Bažnyčia danguje, Bažnyčia skaistykloje ir keliaujančioji Bažnyčia žemėje yra sujungta tais pačiais meilės ir bendrystės saitais. Dar pirmajame amžiuje Viešpaties ištikimieji, visi, kurie yra Kristaus ir turi Jo dvasią, jau vadinami šventaisiais. Dievas visus savo vaikus kviečia į tobulumą Kristuje. Pagrindinis garbinimo objektas yra Dievas ir pasišventimas Jam. Tikrąjį šventųjų garbinimą sudaro mūsų meilės tvirtumas. Kaip padėka ir malda yra tikinčiųjų votos, sudėtos prie šventųjų relikvijų. O šventųjų gyvenimo ir darbų istorijos yra skirtos mums, kad turėtume pavyzdį, viltį, nusiraminimą bei paguodą.
Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kuris pasidžiaugė palaimintuoju tėvu Jurgiu, reikšmingu ir svarbiu visai Lietuvai, bei galimybe dalyvauti ir aukoti Šv. Mišias, kurias koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei grupė kunigų iš įvairių dekanatų ir Seinų. Iškilmę labai praturtino nuostabiai giedojęs Liudvinavo bažnyčios choras, kuriam tikintieji nuoširdžiai plojo.
PJ Matulaičio draugijos Šakių skyriaus vadovė skaitė ištrauką iš Šventojo Rašto, kurios labai svarbi mintis „Sėkite sau teisingumą, tai pjausite meilę“ ypatingu aidu atsiliepė širdyje – per tiesą ir teisingumą į meilę.
Apie tiesą, meilę, pagarbą, pasirinkimą ir garbinimą toliau homilijoje kalbėjo kunigas Povilas Narijauskas. Kuris labai ekspresyviai, nuotaikingai, linksmai, kaip pats sakė, pradėjo kalbėti apie žydų tautą, kietasprandę, nusiliedinusią aukso veršį ir jį garbinusią. Bet ir labiausiai nuklydusioje tautoje Dievas randa ištikimųjų, kuriuos išsirenka. Taigi skaitome 12 –os apaštalų vardus, kurie patys dar kol kas nesupranta, kas jie bus ir kokia tarnystė jų laukia. Jėzus kol kas nesiunčia jų į visą pasaulį, liepia neužeiti pas samariečius, o tik pas savus, pas tuos, kurie žino Jėzų ir kurie turėtų suprasti apaštalus. Vėliau Jėzus siunčia jau 72 pasiuntinius ir jau į visą pasaulį. Pirmieji 12-a tapo apaštalais, o tie 72? Taip ir liko paprastais žmonėmis. O kas esame mes? Išrinktoji Dievo tauta? Nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo priklauso viskas, juk Jėzus sako, pjūtis didelė, o darbininkų maža, kiekvienam iš mūsų sako ir liepia eiti į pasaulį. Kiekvienų Šv. Mišių pabaigoje mes išsiunčiami skelbti Evangeliją : Ite, missa est (eikite, mišios pasibaigė). Bet ar nebūna taip, kad išeiname ir…tampame ta pačia tauta, nutolusia nuo Dievo (kietasprande?). Atrodo, kad idealai taip toli, nepasiekiami. Neišeina išsivaduoti iš kasdienių rūpesčių ir žygiuoti su Kristumi. Ką daryti?- Tvirtai laikytis už Viešpaties rankos ir niekada neprarasti vilties. Baigdamas homiliją kunigas Povilas tvirtai ir reikliai kelis kartus pakartojo klausimą: Ar tiki? Ar tiki? Nes jei abejoji savo tikėjimu, tai abejoji Dievo žodžiu.
Šios dienos apžvalgos pabaigoje siūlau vieną Palaimintojo citatą, kuri tarsi pratęsia girdėtas mintis. Tai Jurgio Matulaičio laiško ištrauka vienai vienuolei:
Tarp idealo ir mūsų gyvenimo yra plyšys. Net didžiausi šventieji jautėsi silpni ir dažnai skųsdavosi tuo silpnumu. Svarbiausia stengtis eiti tobulyn ir kilti, nežiūrint, kad tikslas dar labai toli. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, prašyk Viešpaties paramos ir Jis neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau pasitikėkime Dievu…Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringos jūros paviršiuje. Kai turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada negalime jausti vieniši, tarsi būtume žmonės be Dievo.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima
pažiūrėti internete: Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai
