Liepos 10 d. penktadienis Vilkaviškio dekanato diena, paskirta ligoniams, slaugytojams ir medikams, kai už juos ir neįgaliuosius bei kenčiančius dėl dabartinės pandemijos meldėsi Bazilikon susirinkę marijampoliečiai ir piligrimai iš įvairių parapijų.

Pradėdamas katechezę, o vėliau skelbė ir homiliją, kunigas Remigijus Maceina, Igliaukos parapijos klebonas bei Marijampolės apskrities ligoninės kapelionas, pabrėžė krikšto reikšmę žmogaus gyvenime, jo metu gaunamą pašvenčiamąją malonę ir išvadavimą iš nuodėmės vergijos. Tačiau žemėje gyvenant išlieka kai kurios nuodėmės pasekmės: įvairūs kentėjimai, ligos, netvarkingi polinkiai. Net apaštalas Paulius dejuoja dėl savo mirtingo kūno kentėjimų, bet suranda ir išeitį – visuose varguose ir kentėjimuose buvo taip glaudžiai susivienijęs su savo Mokytoju, kad galėjo pasakyti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“(Gal2,19). Ši vienybė jam tapo ne tik kantrumo, bet net džiaugsmo šaltiniu: „Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“(2 Kor 7, 4) – tvirtina apaštalas.

Mums liga ir kančia visada yra sunkiausias išbandymas gyvenime. Kaip mes suvokiame ligą, kančią ir mirtį? Kunigas priminė tikintiesiems šių sąvokų ir būsenų reikšmes, pažymėdamas, kad negalima ligos sutapatinti su bausme. Žmogus labai įvairiai išgyvena visas šias būsenas: nerimauja, užsisklendžia savyje, kartais net pradeda maištauti prieš Dievą. Tačiau dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti. Kaip pasinaudosime šia duota galimybe, priklauso nuo mūsų, mes galime rasti atramą ir nusiraminimą Dieve, nes kaip teigia apaštalas Paulius: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtume atlaikyti išmėginimą“(1Kor10,13). O kančioje turėtume ieškoti Kristaus, kuris būdamas nekaltas prisiėmė viso pasaulio nuodėmes, ir jungtis su Jo kančia, kad numirę nuodėmei, gyventume teisumui.

Gyvendamas žemėje, Išganytojas rodė išskirtinę meilę kenčiantiems. Jis gydė visą žmogų, jo sielą ir kūną. Kristaus užuojauta varginamiems visokių negalių buvo tokia didelė, kad jis save sutapatina su jais sakydamas: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt25,36). Krikščionys iš Kristaus mokosi su ypatinga pagarba žvelgti į ligonius ir neįgaliuosius, matyti ir atpažinti juose esantį patį kenčiantį Jėzų Kristų. Šis požiūris skatina ieškoti būdų, kaip palengvinti jų padėtį. Tarnaujanti  ligoniams ir kenčiantiems meilė yra geriausias Evangelijos liudijimas. Nurodymą gydyti ligonius Kristus davė savo apaštalams. Dabar šią misiją vykdo kunigai, sunkiai sergantiems ar esantiems mirties pavojuje teikdami Ligonių patepimo sakramentą, kuriuo  atleidžiamos nuodėmės ir meldžiama ligoniui sveikatos, o bažnytinė bendruomenė raginama ypatingai remti ligonius savo maldomis ir brolišku patarnavimu.

Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei gausus būrys kunigų iš Vilkaviškio dekanato kartu su dekanu  prelatu kanauninku Vytautu Gustaičiu. Šv. Mišioms iškilmingumo suteikė gražiai giedojęs Vilkaviškio katedros choras.

Kunigo Remigijaus homilija buvo skirta išskirtinių asmenybių kentėjimams dėl sunkių ligų. Ištvermingai kovojo su savo negalėmis ir dabar jau šventasis Jonas Paulius II-asis, ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jie abu sugebėjo savo gyvenime atrasti kryžių ir dėkoti už jį. Kad tuo  įsitikintume Palaimintojo užrašuose skaitome: „Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir daug per tą laiką suteikei ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas!

Buvo prisiminti ir kiti pašauktieji, kantriai pakėlusieji jiems tekusią kančią ir ligas.       Jeigu šiandieną turėtume galimybę šių žmonių paklausti, ar jie bijotų  viruso, pandemijos, jie tikriausiai nusišypsotų ir pritartų poeto kunigo Beno Lyrio, Kauno klinikų kapeliono mintims. Jis sako, „kad liga padeda pamatyti saulę, įkvepia klausytis paukščių, išmoko atlikti pačius svarbiausius darbus ir troškimus, bet juk mums nebūtina susirgti, kad išmoktume matyti, girdėti ir gyventi kokybiškai“. Kita  Beno mintis yra apie tai, kad tik mylintis save gali gydyti kitus ir nesužeisti. Nes daug blogų dalykų pasakome ir padarome kitiems iš nemeilės savo pačių gyvenimui. Ne kaltinti reikia, bet suprasti, mylėti ir atleisti. Negalime kaltinti medikų, tvarkos, vyriausybės, reikia visiems susitelkti, susivienyti prieš blogį. Niekas nenori, medikai taip pat nenori užsikrėsti ir kitus apkrėsti ir dirba tikrai ne dėl aukštesnių atlyginimų; jie juk aukojasi. Šis  laikas gal išmokys mus jautrumo kitiems: draugams, giminėms ar pažįstamiems. Gal išmokys karščiau ir nuoširdžiau melstis, taip paliudijant meilę Dievui, Bažnyčiai, Tikėjimui ir Tėvynei.

Jėzaus pasakyti žodžiai apaštalams, kuriuos girdėjome Evangelijoje nėra graži metafora. Jis apaštalus siunčia, kaip avis tarp vilkų, liepia būti gudriems kaip žalčiai ir būti neklastingiems kaip balandžiai …Visada daugiau pasieksime švelnumu, nuolankumu, diplomatija. Čia reikėtų prisiminti palaimintojo Jurgio Matulaičio tarnystę būnant Vilniaus vyskupu ir gebėjimą sutarti su įvairių tautų žmonėmis, įvairiais politikais. Kaip būtų reagavę mūsų šventieji, jei gyventų kartu su mumis šiais išbandymų laikais? Jie išliktų ramūs, jie šypsotųsi net per kaukes ir nenustotų mylėję mūsų visų. Prisimindami Palaimintąjį palinkėkime sau: „Būkime gudrūs, kuklūs ir protingi, darykime kas galima, bet būkime ir drąsūs ir drąsiai eikime prie savo tikslo, tvirtai tikėdami, kad Dievo apvaizdos ranka mus veda ir // neša“.

Baigdama šios dienos apžvalgą palydžiu visus į šeštadienio šventę 80 psalmės žodžiais, kurie skambėjo Šv. Mišių metu: Tešviečia mums tavo veidas,[i2]ir mes būsime išgelbėti!

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos

Marijampolės skyriaus vadovė

 

Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima

pažiūrėti internete:  Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai