(21-osioms paskelbimo metinėms)
Vilniaus universiteto rankraštyne yra antrojo generalinio postulatoriaus kunigo Juozo Vaišnoros laiškų Palaimintojo bylos liudininkui istorikui Zenonui Ivinskiui (beje, šiemet sueina 130-osios jo gimimo metinės). Viename laiškų rašoma: „Kiek jaučiu, yra smulkiai klausinėjama apie ark. Jurgio Vilniaus periodą“, ypač norint patirti Dievo Tarno dorybių herojiškumą. Nuojauta postulatoriaus neapgavo. Vėliau, po vienuolikos metų, marijonų leidžiamas „Laivas“ (skiltyje „Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos žinios“) paskelbė: „[…] septynerių metų vyskupavimas Vilniuje J. Matulaičiui buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo“.
Tą „ten“, turėjusią esminės reikšmės dorybėms atsiskleisti, be didelės literatūros, glaustai, tiksliai yra nusakęs pats J. Matulaitis savo prašymuose atleisti iš Vilniaus sosto. (Įdomu, jog P. Būčys, taip pat žymus šiuolaikinis lenkų istorikas H. Visneris (Wisner) nurodo, kad prašymų būta trijų, tuo tarpu kiti autoriai mini du). Juose, pradėdamas nuo politikos – Lenkijos bei Lietuvos santykių aptarimo – pereina prie jų įtakos savo padėčiai ir rašo: tarp šių valstybių „neseniai buvo karas ir iki šiol tęsiasi beveik karo stovis, kadangi lietuviai neatsisako savo teisių į Vilnių ir jį supantį kraštą, gi lenkai stengiasi prieš visą pasaulį įrodinėti, kad šis miestas ir kraštas yra lenkiški, todėl jie […] stengiasi kuo greičiausiai sulenkinti visus nelenkus, naudodami visokias priemones ir net jėgą.“ Toliau pabrėžia: „Visa tai mano, kaip lietuvio, padėtį daro nepaprastai sunkią. […] lenkų akyse esu nepakenčiamas ir tartum susitepęs kokia gimtąją nuodėme […] Didžiausias lenkų siekimas Vilniuje turėti, kaip sakoma, [vyskupą] savo žmogų.“ Atkreipia dėmesį į svarbią aplinkybę, galiojusią per vokiečių okupaciją. „Tada lenkai iš manęs reikalavo tik vieno, kad visus traktuočiau vienodai ir pripažino, kad aš, nors lietuvis, buvau visiems lygiai teisingas.“ Kaip viskas pasikeitė, kai „jie patys paėmė šį kraštą savo valdžion“! Tuomet jų partijos, ypač „Tautinė demokratija“ (vadinamieji endekai), „[…] su tam tikru iš anksto nustatytu metodu [ėmė] žiauriausiai pulti mane tiek gyvu žodžiu, tiek laikraščiuose ir viešuose visuomenės susirinkimuose“. Tokio masto puolimu (pagrįstu „nuolatiniais ir nesibaigiančiais kaltinimais, inkriminacijomis ir šmeižtais“) pasiekė to, „kad daugelio akyse esu tarsi kokia baidyklė, kuri alsuoja vien lenkų neapykanta ir pražūtimi“. Maža to, kad laiko „lenkų tautos ir valstybės priešu“, „nepraleidžia nieko, kas mano gyvenimą labiau apkartintų, darytų jį neįmanomą, o mano pareigų [!] atlikimą sunkų ir beveik negalimą. To siekia […] mane gąsdindami, net grasindami mirtimi.“ Išdėstęs prašymo priežastis, daro tvirtą išvadą: „Juo toliau tokia padėtis tęsis, tuo bus liūdnesni šios kovos su vyskupu vaisiai: ir Dievas įžeidžiamas, ir žalojamos bei iškraipomos daugelio sielos, ir vyskupo autoritetas mažėja, silpnėja, ir ne kartą paliečiamas net pats Šventasis Sostas“. Įsidėmėtina: visa tai „neišeina į gera nei Bažnyčiai, nei valstybei“. Todėl (ypač po to, kai Lenkija su Apaštalų Sostu sudarė konkordatą) „[…] matau, kad jau yra atėjęs laikas, ir tai skubus, kad iš Vilniaus būčiau kuo greičiau atleistas“. (Cituotas prašymas popiežiui Pijui XI parašytas 1925 06 27 d., o palankus Apaštalų Sosto, kardinolo T. Gaspari (Gasparri), atsakymas datuotas 1925 07 14 d.) Atsakyme yra ir Palaimintojo bylai toks svarbus ganytojiškos J. Matulaičio veiklos vertinimas: „O už tavo žymius nuopelnus ir už garbę, kurios nusipelnei Tau pavestos Bažnyčios valdyme, Jo Šventenybė dėkingumo ženklan Tau pažada visokią paramą ir pagalbą naujajame Tavo darbo [marijonų vienuolijos ugdymo] bare“.
Be šio, pelnyto už Bažnyčios valdymą, aukščiausios bažnytinės institucijos – Apaštalų Sosto – vertinimo, parodančio asmenišką Šventojo Tėvo dėkingumą, iš jo išplaukiantį pažadą padėti, po atsistatydinimo – pakėlimas tituliniu Adulio arkivyskupu „už vyskupavimą Vilniuje“.
Kiek Vilniaus laikotarpis („Laivo“ apibūdintas kaip nuopelningiausias, kaip dorybių spindėjimo, iš tikrųjų dvasinės kankinystės (kantrybės kankinystės) kainavo fiziškai, matyti iš laiško, rašyto artimiausiam bičiuliui Pranciškui Būčiui („Pranučiui broleliui“): „Mano nervai netęsa, mano sveikata menksta“. Laiško prisipažinimą kaip papildo kun. K. Grečio prisiminimas: vysk. J. Matulaitis į Vilnių atvyko gyvo, gražaus veido, pilnas energijos, „o išvažiavo susibaigęs, sulinkęs ir visiškai pražilęs“.
Apie J. Matulaičio šventumą (herojiškas dorybes) prabilta jau per laidotuves (1927 01 29) Kaune, po jo kituose miestuose – Vilniuje, Romoje, Varšuvoje, Lvove, Gdanske, Miunsteryje, Čikagoje… Pastebėtina, kad sykiu su šventumo dorybės kėlimu jau tuomet radosi balsų, raginančių marijonus imtis Palaimintojo bylos. (Tai darė, pavyzdžiui, Kaune E. Turauskas (1927-aisiais dienraščio „Rytas“ redaktorius, vėliau – diplomatas, tai jis išvežė paskutinio mūsų vyriausybės posėdžio protokolus į JAV – Huverio archyvą), Vilniuje – kurijos kancleris L. Chaleckis (laiške nenustatytam adresatui), Romoje – kun. P. Kaščiukas (užuojautoje prokuratoriui K. Reklaičiui). Tačiau byla dėl pasaulio įvykių, Lietuvos okupacijos nusistūmė ir buvo pradėta tik po 26-erių metų – 1953 m. balandžio 21 d. Romoje (nors marijonai savo generalinėje kapituloje tai padaryti buvo nusprendę 1939-aisiais).
Tokiose bylose asmens tinkamumą į šventuosius ar palaimintuosius nustato vadinamasis teismas, kurio eiga dalijama į du tarpsnius – informacinį ir apaštališkąjį (aukštesnįjį); visų reikalų tvarkymu rūpinasi vedėjas – postulatorius (J. Matulaičio byloje jų buvo du: Kazimieras Reklaitis ir kun. dr. Juozas Vaišnora.) Byla truko iki 1987 m. birželio 28 d. – 34-erius metus; tai palyginti neilgas laikotarpis, nes, anot J. Vaišnoros, panašios bylos užsiguli „ne dešimtmečius, bet šimtmečius“.
Įdomu pasekti antrojo tarpsnio septynių žinovų – istorikų, teologų (pavardės neskelbiamos) – galutinai nustačiusių herojiškąsias arkivyskupo dorybes, vertinimus, jų sąsaja su Vilniumi. Komisijos pirmininko teigimu, septynetas „stipriai patvirtino, kad mūsų kandidato į palaimintuosius – šventuosius dorybės buvo tikrai herojiškos“. Be jau minėto Vilniaus laikotarpio svarbos ([…] vyskupavimas Vilniuje J. Matulaičiui buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo“.) nusakymo, pirmininkas iškelia ypač trečiojo žinovo vertinimą, kuriame jis „[…] pakilo net iki taško, kur sakoma […] daugiau negu teigiamai“ – vadinasi, J. Matulaičio dorybės pranoko herojiškąsias. Toliau metamas istorinis žvilgsnis į ano meto Vilniaus vyskupijos padėtį, J. Matulaičio vaidmenį: „Jautrioje kritiškoje, politinėje ir bažnytinėje padėtyje Dievo Tarnas mokėjo veikti labai sumaniai ir taktiškai tarp didelių pinklių ir pavojų“. Pabaigoje vieno iš septyneto troškimas (lyg sąskambis su minėtu J. Matulaičio prašymu, kuriame tiek skaudžios patirties): kad „[…] kaip tik Popiežius lenkas vainikuotų šią gražią bylą ir visos Bažnyčios garbei pristatytų vieną jos ganytoją – tokio kilnumo ir tokios širdies“.
Nežinomo komisijos nario troškimas išsipildė. Štai ką parašė apaštaliniame laiške Lietuvos vyskupams 1987 m. Jonas Paulius II: „[…] birželio 28 d. […] čia, ant apaštalo šv. Petro kapo, aš pats vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas paskelbti Palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją arkivyskupą Jurgį Matulaitį.“ Iškeldamas jo nuopelnus, Šventasis Tėvas pradeda būtent nuo vyskupavimo laikotarpio: „Kaip tikras „Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas“ (2 Pt 1,1) jis buvo Vilniuje toliaregis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems, net ir patiems tolimiausiems“. O per pamokslą („ant apaštalo šv.Petro kapo“) dar kartą palyginimas su Kristaus apaštalu ir kreipinys į „Brangius brolius ir seseris lietuvius“: „[…] Priimkite pranašą, kaip pranašą. Priimkite teisųjį, kaip teisųjį“ (Mt 10, 41).
Priimkite! Priimkite skelbusį „Nugalėk blogį gerumu“.
Bernardinai.lt
