Liepos 7 d. katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena. Bazilikoje kartu su marijampoliečiais meldėsi už Maltos ordino, Kolpingo draugijos ir kitų tikinčiųjų draugijų, taip pat maldos grupių, bendruomenių ir judėjimų narius piligrimai ir Palaimintojo J.Matulaičio draugijos nariai iš Garliavos, Aleksoto bei Prienų dekanatų, iš įvairių parapijų.
Katechezę ir homiliją sakė kun. teol. lic. Vaidotas Labašauskas. Pradėdamas katechezę kunigas paprašė, kad pasimelstume už jį, kad reikia melstis ir už kalbėtoją. Emocingai ir nuoširdžiai buvome paprašyti dažnai stovėti Dievo akivaizdoje. O sakydami, kad mums neįdomu, kad kartojami tie patys dalykai, mes neįsijaučiame, neįsigiliname ir taip išreiškiame savo nusistatymą Dievo atžvilgiu. Juk svarbiausios katalikiškos vertybės – tai trys dieviškosios dorybės, kurios veda artyn Dievo ir kurios kasdien gali suskambėti naujai. Turėtume įsivaizduoti, kad stovime Dievo akivaizdoje, atėjome klausyti Dievo, išreikšti jam pagarbą, tad būkime susikaupę ir dėmesingi, tegul mūsų akys nelaksto paskui kiekvieną garsą ar judesį. Nieko keisto, kad šiandieninėje informacijos jūroje Evangelija mums tampa neįdomi, bet neramu ir baisu, kad Evangelija, geroji žinia, Geroji Naujiena, mums neteikia džiaugsmo. Pvz., Marija susitikus su Elžbieta džiaugsmingai kalba apie tai, ką joms padarė Viešpats, o mūsų laikų susitikę moterys dažniausiai kalba apie tai, ką kiti padarė, apkalba. Ateinam susitikti su Dievu, o galvos pilnos kasdieninių rūpesčių; ir yra jau problema, kad žmogus nelaiko to problema: atėjau, atbuvau, atlikau pareigą ir nieko daugiau iš manęs nenorėkite. O turėtų būti visas gyvenimas pasiruošimas išganymui. Dažnai girdime nusiskundimus, kad esu niekam nereikalingas. Tad elkis, daryk taip, kad būtum reikalingas. Pirmiausia esi Dievui reikalingas, reikalingas, kad darytum Jo darbus. Matau, kad Bažnyčioje trūksta mūsų žmonių užsidegimo, karščio, entuziazmo; eikime į organizacijas, bendruomenes, suraskime savo nišą, darykime gerus darbus ir mūsų gyvenimas įgaus prasmę ir tikslą.
Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei gausus būrys kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos. Pasveikinęs ir padėkojęs piligrimams, JE vyskupas pakvietė klausytis Dievo žodžio, kuris šiandien kalbėjo apie mūsų silpnybes. „ Izraelitai sau skiria karalius, bet prieš mano valią… Iš savo sidabro ir aukso jie daros stabų, kad pražūtų. Šalin tavo veršį, Samarija!“ (Oz 8, 4–7. 11–13) ir kaip prieštara bei teisingas pasirinkimas suskambėjo Garliavos bažnyčios jaunimo choro giedama psalmė: Izraelio tauta Viešpačiu tiki…
Homilijoje kunigas Vaidotas pratęsė katechezės mintis apie mūsų nusiteikimą ir pasiryžimą gyventi su Dievu. Nors, atrodo, nemažai pasauliniu mastu kasmet atsiranda naujų katalikų (apie 20 mln), bet mūsų Bažnyčios nenumaldomai tuštėja, ypač jos tuščios Europoje. Išgyvename savotišką Bažnyčios krizę. Sekuliarizacija galinga, bet didžiausią žalą Bažnyčiai padarė ne persekiojimai, bet joje esančios vidutinybės. Bažnyčios misija – evangelizacija, jei neatlieka šios misijos, ji, kaip ir kiekviena organizacija, nunyksta. Evangelizuoti yra tinkamas laikas visur ir visada, nes labai daug žmonių visai nepažįsta Dievo, rūpintis žmonių išganymu yra mūsų tapatumas, nors žinome, kad tikėjimas yra Dievo malonė. Paklauskime savęs kad ir kiekvieną dieną: ką mes esame gero padarę. Mylėti – tai atiduoti tai, ką turime geriausio. Mylime savo vaikus, šeimas, artimuosius, ar mums nebaisu, kad jie nepateks į Dangų? O juk pragaras yra ne bausmė (Dievas nieko nebaudžia), pragaras yra mūsų pasirinkimas. Nors daugelis žinome atsakymą į klausimą – kam gyvename žemėje – bet nenorime vykdyti Dievo valios, norime gyventi patogiai ir maloniai, pagal mūsų įsivaizdavimą. O mus po mirties vertins pagal tai, kiek atsivedėme artimųjų. Keisčiausia, kad ir Palaimintojo laikais buvo ta pati problema, paskaitai jo dienoraštį ir, atrodo, kad rašo apie šiandieną: lengviau gauti pinigų nei žmonių. Todėl kviečiu: liudykime Jėzų, nes Bažnyčia mirs, jei mes neliudysime.
Po Šv.Mišių tradiciškai meldėmės Palaimintojo koplyčioje, norintieji atliko pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldas, kurias vedė kunigas Stasys Puidokas MIC. 15 val. piligrimų Lūginės koplyčioje laukė savanoriai ir vienuolės.
Šios dienos apžvalgą prasminga baigti mintimis apie bendruomeninį gyvenimą, kurios papildo kunigo Vaidoto Labašausko kvietimą liudyti Jėzų: Palaimintasis Jurgis kalbėdamas apie Bažnyčios narių tikėjimo praktikavimo brandumą išskiria tris tipus: „Panašiai trejopos rūšies esti žmonių: tarsi jie visi nori pasekti Kristaus pėdomis, bet pas vienus viskas pasibaigia tuščiais norais, kiti nori ir griebiasi kai kurių priemonių, bet ne visų; tik trečios rūšies žmonės visiškai atsiduoda Jėzui jokių ribų nestatydami.“
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima
pažiūrėti internete: Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai
