Noriai atleisti įžeidimus. Tai bene sunkiausias gailestingumo darbas ir didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame, stengdamiesi būti krikščionys. Bet tuo pačiu jis ir vienas iš svarbiausių, kaip rodo ir tai, jog Pop. Pranciškus dokumente Misericordiae Vultus  (Gailestingumo veidas), skirtame Gailestingumo metams, ypatingai pabrėžia gailestingą Dievo atleidimą. Bet kas yra atleidimas ir kaip mes tą darome?

Plg. Chris Sparks , http://www.thedivinemercy.org/, Tėvų Marijonų ir Marijonų talkininkų internetinis puslapis apie Gailestingumą

DIEVO ŽODIS

  • Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.   (Mt 6, 14-15)
  • Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’  Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18:21-35)

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Būkime, kaip anasai gerasis ir gailestingasis Evangelijos Tėvas, kuris, stovėdamas ties durimis, laukia savo sūnaus palaidūno pargrįžtant, o išvydęs jį, eina priešais, puola prie jo ir apkabinęs jį bučiuoja, vedasi jį į savo namą, aptaiso jį naujais rūbais, kelia dėl jo puotą. Bet dar labiau stenkimės pasekti aną gerąjį Evangelijos Ganytoją, kuris ramiai palikęs besiganančias 99 aveles, eina per girias, klonius ir kalnus ieškoti vienos avelės paklydusios, o suradęs ją, ima ant savo pečių ir neša atgal pas anas gerąsias aveles. Tegul mūsų uolumas vis eina į tą pusę, kur dar žmonės Kristaus visai nepažįsta arba bent nepilnai jį pažįsta, o ypač, kur prieš Kristų kovojama, kad kaipo geri Kristaus kareiviai tenai stoję dėl Jo kovotume ir savo galvas už Jį padėtume. (Užrašai, 1911 sausio 17 d.)

Lenkams stengiausi ir stengsiuos, jei koks jausmas ir buvo kada mano širdy kilęs, visa ką dovanoti ir atleisti. (iš laiško P. Būčiui, 1925 spalio 27 d.)

Kad ir Marijonų butų skriauda ir teisybė, nusileiskite, dovanokite ir rūpinkitės gražumu gyventi.  (iš laiško kun. V. Kulikauskui, 1925 liepos 28 d.)

Jeigu viens kitas iš mūsų paklystame, vis tiek neturime, man rodos, blogų norų. Turime vi[e]ni kitiems atleisti. Ne be reikalo gi Kristus liepė dažnai kalbėti: “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Imkite visaką ramiai. Dėlto kad vienas kitas suklystame nereikia jau taip greitai pasiduoti “abominationi” (bjaurėjimuisi). Net save patį žmogus, nors jautiesi tikrai “abominabilis” (pasibjaurėtinas) Dievo ir angelų akyse, o ir tai turi kęsti. (iš laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1924 vasario 22 d.)

KOMENTARAS

Geriausias būdas suprasti atleidimą yra tiesiog pamatyti, kaip jis veikia. Marijonų talkininkai, kurie dalyvavo III-iajame Pasauliniame Apaštaliniame kongrese apie Gailestingumą 2014 m. rugpjūtį girdėjo iš Kolumbijos atvykusių žmonių, kurie patyrė neįtikėtiną smurtą,  liudijimus  apie atleidimą savo kankintojams. Vienos liudytojos vardas buvo Pastora Mira Garcia. Ji buvo iš mažo, skurdaus miestuko, nuolat puldinėjamo ginkluotų grupuočių. Jos tėvą nužudė, kai ji buvo maža mergaitė. Sulaukusi 18-os ji ištekėjo ir susilaukė vaikelio. Kai jos dukrai buvo vos dveji, vėl užgriuvo tragedija: buvo nužudytas jos vyras. Bet tai dar nebuvo baisiausia. Po daug metų, jos 22 metų duktė buvo pagrobta. Devynis mėnesius motina nesiliovė jos ieškojusi, kol galiausiai sužinojo, kad mergina nužudyta. Tuomet Pastora stengėsi surasti bent jos palaikus. Beieškodama aptiko keletą kūnų. Nors tai buvo klaiku, jai tas suteikė šiek tiek ramybės, nes taip ji galėjo padėti kitoms motinoms, kurios taip pat ieškojo savo vaikų palaikų. Galiausiai, Pastora palaidojo savo dukrą, bet jos tikėjimas ir vėl buvo išbandytas, kai ir jos sūnus buvo pagrobtas ginkluotos grupuotės. Po dviejų savaičių jos sūnaus kūnas buvo rastas kelkraštyje su žiauraus kankinimo žymėmis. Pastora liudijo, kad nežiūrint baisaus skausmo, ji išlaikė tikėjimą, ir tik tikėjimas padėjo jai toliau gyventi. Praėjus keletui dienų po sūnaus laidotuvių, Pastora rado sunkiai sužeistą vyrą, gulintį kelkraštyje, beveik toje pat vietoje kur buvo rastas jos sūnaus kūnas. Net nesusimąsčiusi, ji pasiėmė jį į savo namus, kad galėtų pasirūpinti jo žaizdomis. Kai šis žmogus pamatė jos žuvusio sūnaus nuotrauką, jis pasakė: „Jūs pažįstat šitą vyrą? Mes jį nužudėm praeitą savaitę“. Pastora sakė, kad jai atrodė, kad tuo metu visas pasaulis pradėjo griūti. Bet ji pradėjo melsti Mergelę Mariją, kad užkimštų jos ausis ir ji negirdėtų šio žmogaus žodžių ir neleistų jos širdžiai prisipildyti neapykantos. Pastora maldavo Dievo Motiną, kad padėtų jai atleisti tiems, kas nužudė jos sūnų. Ir taip Pastora, su meile ir atsidavimu, slaugė savo sūnaus žudiką. Ji sakė, kad taip pamilo šitą žmogų, kad praėjus keletui metų, kai jis vis dėlto galiausiai žuvo, ji jautė tarsi vėl būtų praradus savo vaiką.

Žinoma, atleidimas ne visuomet yra toks dramatiškas. C.S. Lewis yra rašęs: „Turbūt ne taip sunku atleisti vienkartinę didelę skriaudą, kaip nesiliaujančias kasdienio gyvenimo provokacijas – vis iš naujo atleisti valdingai anytai, besišaipančiam vyrui, įkyriai žmonai, savanaudei dukrai, apgaudinėjančiam sūnui – kaip galima tai padaryti? Manau, kad tik prisimenant, kas iš tiesų esame, tik gerai įsiklausant į žodžius, kuriuos ištariame kaskart melsdamiesi: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Atleidimas mums suteikiamas būtent šiomis sąlygomis. Atsisakyti atleisti reikštų atsisakyti Dievo atleidimo ir gailestingumo sau pačiam. Nėra jokios užuominos apie išimtis, o juk Dievas visuomet sako tai, ką galvoja.

Atsisakyti atleisti reiškia atsisakyti pačiam priimti Dievo gailestingumą ir atleidimą. Stipriai pasakyta! Bet taip jau yra. Norėdami patirti gailestingumą privalome rodyti gailestingumą. Kad mums būtų atleista, mes patys turime atleisti. Kaip Pop. Pranciškus sako dokumente Misericordiae Vultus, mes tampame Dievo gailestingumo liudytojais, patys būdami gailestingais žmonėmis. Šv. Faustina yra rašiusi: “Mes būname panašiausi į Dievą, kai atleidžiame savo artimiesiems”.

Kad šis iššūkis pasirodytų bent šiek tiek lengvesnis, svarbu išsklaidyti keletą klaidingų įsitikinimų apie atleidimą:

1. Atleidimas reiškia santykių atstatymą. Nei žodyne, nei realybėje atleidimas ir susitaikinimas nėra vienareikšmės sąvokos. Situacijoje, kur vienas žmogus nepripažįsta, kad įskaudino kitą, susitaikinimo pasiekti neįmanoma, o atleidimas galimas. Atleidimas priklauso nuo „manęs“. Susitaikinimas priklauso nuo „mūsų“. Viešpats kviečia mane besąlygiškai atleisti tam, kas mane įskaudino (pvz. biznio partneriui, kuris mane apgavo), bet neprašo, kad ir toliau turėčiau su juo reikalų.


  1. Atleisti reiškia pamirši, kas atsitiko. Mums nereikia apsimesti, kad mums neskauda. Tai ne atleidimas. Tai melas. Žmogaus protas yra nuostabus įrengimas, tačiau jis neturi funkcijos, kuri jam padėtų ką nors užmiršti, vos tik panorėjus. Atleidimas nereiškia patirto skausmo neigimo.
  1. Atleidimas reiškia išlaisvinimą nuo pasekmių. Įsivaizduokite, kad kažkas pavogė iš jūsų 100 Eurų, ir sako jums: „Aš labai apgailestauju, kad taip pasielgiau. Niekuomet taip nebedarysiu. Prašau, atleisk man“. Argi žmogus gauna teisę pasilaikyti jūsų pinigus todėl, kad atsiprašė ir jūs atleidote? Ko verta atgaila, jei pinigus jis pasilieka? Kai Zachiejus atsiprašė ir apgailėjo savo vagiliavimą didinant mokesčius, jis iš karto pasisiūlė viską sugrąžinti (Lk 19, 1-10). Žmogui gali būti atleista, bet jis vis tiek turi atsiteisti už savo nusikaltimą.
  1. Neprivalau atleisti, jei žmogus nesigaili. Jei kas nors jus apvogė ir dėl to nesigaili ir neatsiprašo, aišku, nebebus jūsų draugas. Bet ar jūs turite atleisti? Akivaizdu, kad jūs negalite atkurti santykio, bet jūs galite ir turite atleisti. Atgaila ir atsiprašymas būtini priimti atleidimą, bet nėra būtini suteikti atleidimą. Greičiausiai neišgirsite atsiprašymo ir apgailestavimo iš žmogaus, kuris užlindo prieš jus eilėje prie parduotuvės kasos, bet jūs vis dėlto turite jam atleisti ir eiti pirmyn.

Taigi, sekime Pastoros pavyzdžiu ir prašykime Mergelės Marijos užtarimo, kad būtume ištikimi atleisdami ir taip taptume atviri patys priimti Dievo gailestingumą.


Plg. Chris Sparks , http://www.thedivinemercy.org/, Tėvų Marijonų ir Marijonų talkininkų internetinis puslapis apie Gailestingumą

 

SUSIMĄSTYMAS

  • Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  • Kada ir kaip esi stipriausiai patyrusi(ęs), išgyvęnusi(ęs) Dievo atleidimą? Žmogaus atleidimą? Ką šios patirtys kalba šiandien? Kokius jausmus ir mintis sukelia?
  • Kada ir kaip esi patyrusi(ęs) situaciją, kai atleisti buvo labai sunku? Kaip reagavai? Kokios buvo pasekmės?
  • Ar esi patyrusi(ęs) situaciją, kai ilgai gyvenai neatleidusi(ęs), nešiojaisi nuoskaudą ir pyktį? Kas padėjo išsivaduoti iš neatleidimo? žmogaus „pataisymą“, „sudraudimą“? Kaip reagavai? Kokios buvo pasekmės?

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.

Pavyzdžiui:

  • Šį mėnesį kiekvieną penktadienį skirsiu laiko prisiminti žmones, kuriuos esu rimtai įskaudinusi(ęs) ir  maldoje dėsiu jų žaizdas į Jėzaus žaizdas, prašydama malonės, kad per žaizdas, kurias esu padariusi(ęs) ateigų prisikėlimas ir gyvenimas. Jei maldoje patirsiu raginimą ko nors atsiprašyti, stengsiuosi tai padaryti.
  • Kas vakarą, atlikdama(as) dienos peržvalgą, prašysiu Viešpaties, kad primintų man situaciją ir/ar žmogų, kuriam nesu atleidusi(ęs) ir tyliai pamąstysiu keletą minučių. Tai gali būti dienos nutikimas, kurio metu išgyvenau kad ir mažą nuoskaudą, o gali būti senas prisiminimas, kuris tebėra skaudus. Jei Viešpats ką nors primins, ramiai ir su meile pažvelgsiu į situaciją ir mane įskaudinusį žmogų ir melsiu trumpa malda: „Jėzau, atleidžiu, paleidžiu ir Tau atiduodu šią situaciją, šį žmogų“.
  • Šį mėnesį pasirengsiu Susitaikinimo sakramentui ir atliksiu Išpažintį su ypatingu dėkingumu Dievui už Jo atleidimą.