Liepos 12 d. Sekmadienis. Pagrindinė iškilmių diena, kurioje meldėmės už katalikiškas šeimas, už šeimas, auginančias paauglius, turinčias ligų ir priklausomybių paveiktus narius. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, vyskupai: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus vyskupijos augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir gausus būrys kunigų iš įvairių dekanatų.
Palaimintąjį pagerbė grupės piligrimų iš Punsko, Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Palangos ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių parapijų. Šv. Mišiose dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, kiti administracijos ir tarybos nariai. Giedojo Č.Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius). Iškilmę tiesiogiai transliavo LRT televizija.
Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos tikintieji meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų.
Katechezę prieš Šv.Mišias skelbė kunigas Giedrius Juozas Bakūnas MIC.
Kunigas pakvietė tikinčiuosius padėkoti Dievui už jau gautas malones ir maldauti, kad Jis būtų maloningas katalikiškoms šeimoms, šeimoms, auginančioms paauglius, turinčioms ligonių ir priklausomybių paveiktus narius. Laimink Viešpatie, padaryk laimingus tuos, kurie kelia į Tave galvas, o taip pat ir tuos, kuriems dar per sunku į dangų galvas pakelti ir maldauti, dar sunku jiems patikėti, kad Tu, Dieve, iš didelės meilės žmogui atidavei „savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“
Šiandien susirinkome dėkoti ir maldauti, prašyti ir atsiprašyti, – kalbėjo kunigas. Bet visų pirma noriu prisipažinti, kad jau ne vieną malonę esu gavęs. Kokia palaima būti čia, Marijampolėje, šioje Bazilikoje, prie šio Altoriaus, prie šių brolių ir seserų, nes: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų, – sako Kristus… (Mt 18,20). Kai kurie iš mūsų gali pasiguosti, kad dar nesulaukė tokios malonės. Ką reikėtų daryti? Pirmiausia – atsisukti į Dievą (taip, vėl atsisukti), antra – prieiti išpažinties; kad gautume malonę, turime atverti širdį, ištiesti rankas ir kantriai laukti. Kartais Davėjas duos gal ne tokias dovanas, kokių geidžiau, bet tokias, kokios man yra reikalingos. Ir trečia – padėkoti už visa, ką gavau. Palaimintasis Jurgis Matulaitis taip rašė apie padėką už gautas, atpažintas ir neatpažintas malones: Aš už visas malones, kurias man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus… Kaip saldu Tau tarnauti. Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės, tokiomis saldybėmis žmogaus sielą pripildai.
Todėl šiandien ir mes esame skatinami pagalvoti, kiek gavome, kiek turime ir kiek buvome dėkingi, dėkingi Dievui už tas dovanas, kurias Jis mums davė?
Toliau kunigas Giedrius aiškino atlaidų prasmę. Atlaidus dažniausiai tapatiname su Bažnyčios švente, kuri siejama su parapijos titulo šventaisiais arba su Bažnyčios įsteigimu ar kita proga. Bet jei atsiversime Katalikų Bažnyčios Katekizmą, ten atrasime tokį paaiškinimą: „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje… (KBK, 1471). Tad atlaiduose mes prašome, maldaujame Dievo, kad Jis panaikintų, ištrintų visus padarinius, kuriuos nuodėmė paliko mūsų gyvenime. Tad šiandien, suprasdami tai, galėtume melstis kartu su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu: Tu esi didelio pasigailėjimo Dievas, pažvelk tad savo gailestingomis akimis į mane, nevertą.., ir dovanok man visa, kuo esu prieš Tave nusidėjęs. Viešpatie! Tu matai mano širdį, Tu regi, kad aš Tave myliu ir kaskart labiau mylėti trokštu. Jei pamatytum manyje nors vieną gyslelę Tavo meile neplezdant, išrauk ją, sunaikink!
Visa, ką turėtume išsivežti iš šių atlaidų, tai: atpažinti Dieve tą Tėvą, tą Abba, kuris yra didelio pasigailėjimo Dievas, kuris žvelgia į mus gailestingomis akimis; pripažinti, kad esame netobuli ir prašyti Jį atleidimo. Ne vien išpažinti, bet sekdami Tėvo Jurgio pavyzdžiu turėtume nuoširdžiai, iš visos širdies sakyti: Tėve – Abba, labai myliu tave ir dar labiau trokštu mylėti. Tai ir būtų mūsų Atlaidų prasmė bei tikslas. Padėk mums Dieve.
Ir Evangelijoje, ir atliepiamojoje psalmėje skambėjo žodžiai apie sėklą ir sėjėją, apie Dievo žodį ir Kristų. Kad tik grūdai, nukritę į gerą žemę ir išaugę, gali duoti derlių.
Homilijoje, kurią sakė Apaštališkasis nuncijus, Palaimintasis pristatomas kaip tik tokiu į gerą žemę nukritusiu Dievo grūdu. Pradėdamas homiliją nuncijus padėkojo, pasveikino ir pasidžiaugė galimybe būti prie mylimo Jurgio Matulaičio ir galimybe aukoti Šv. Mišias už Vilkaviškio vyskupijos ir visos Bažnyčios Lietuvoje reikalus. Primindamas, kad praėjus 33-iems metams po Arkivyskupo beatifikacijos, minint šiandien jo paskelbimą palaimintuoju, prisimenami anuo metu dabar jau šventojo Jono Pauliaus antrojo pasakyti žodžiai: „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis,(…)yra ypatinga dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai“. Mūsų laikų šventasis labai mylėjo Lietuvą, (ją aplankė 1993 m.). Jis suprato gilią Palaimintojo reikšmę ir per ceremoniją pateikė tokius pastebėjimus apie jo gyvenimą: „Jis buvo drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, už visa labiau ir visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymo reikalui“. Palaimintasis sugebėjo nugalėti įvairiausius išmėginimus ir tai priklausė nuo jo praktikuotų dorybių. Gausu liudijimų iš įvairių sričių: uolus kunigiškas apaštalavimas ir sąžiningas Šventojo Sosto patikėtų pareigų atlikimas, akademinis dėstymas ir nuolatiniai asmeniniai įsipareigojimai vargšų ir beturčių naudai, rūpinimasis vienuolijų gyvenimu. Stiprus veiklumas kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kurį palaikė nuolatinė vienybė su Dievu. Palaimintojo gyvenimas yra puikus pavyzdys mūsų laikų kunigams, vyskupams ir visiems tikintiesiems, nes visi esame Kristaus mokiniai ir sekėjai, visi pakviesti skelbti Gerąją Evangelijos Naujieną savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu. Šiandien ypatingai melskimės per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą už visus pašvęstojo gyvenimo atstovus, kad jie visi galėtų būti gera sėkla, pasėta Derlingoje Lietuvos žemėje, gausiai palaistyta mūsų maldų ir pasiaukojimo vandeniu, sušildyta meilės, kuri duoda gerus šventumo vaisius mums patiems ir mums patikėtoms sieloms. Mūsų Palaimintasis visada ir visur buvo tikinčiųjų tarpininkas ir užtarėjas prieš Dievą. Homiliją Apaštališkasis nuncijus baigia cituodamas Palaimintojo mintis apie Popiežiaus reikšmę Bažnyčiai ir pasauliui bei pakviečia visus tikinčiuosius laiminant Popiežiui būti tos pačios tautos, tos pačios Bažnyčios ir to paties Dievo vaikais. Likime vieningi širdimi ir siela, kad galėtume įvykdyti mūsų bendrą užduotį vienybėj.
Iškilmės baigėsi Eucharistine procesija. Daugelis piligrimų po to išvyko į pal. Jurgio tėviškę Lūginės kaime, kur 15.00 val. koplytėlėje vadovaujant seserims meldėsi Dievo gailestingumo vainikėlį. Kiti lankė Palaimintojo muziejų, o dar kiti bendravo: šeimos, giminės, draugai ir pažįstami. Niekas nenorėjo skirstytis, Bazilikos erdvėje pleveno Atlaidų dvasia.
Kuo ši savaitė skyrėsi nuo buvusių kitų metų savaičių? Atrodytų, programa panaši, na dar sutrukdė buvusi pandemijos grėsmė, nebuvo kai kurių pridėtinių (ne pagrindinių) atlaidų dalių, nebuvo ir piligrimų iš Lenkijos, bet buvo susikaupimo ir rimties dvasia, ypatinga, pakylėta kiekvienos dienos būsena. Buvo netikėtas ir tylus piligrimų 3 dienų žygis pėsčiomis nuo Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos iki Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos. Keliavo Kauno arkivyskupijos Šeimos centro sielovados „Gyjančios širdys“ 20 asmenų grupė (prašome žiūrėti nuotrauką). Eidami meldėsi prašydami Palaimintojo užtarimo jiems, šeimoms ir artimiesiems. Taip pat maldose užtarė kelyje sutiktus žmones ir aplankytus miestelius. Kelio maršrutas: Kaunas-Garliava-Pažėrai-Veiveriai-Juodbūdis-Lizdeikiai-Obelinė-Smilgės-Raišupis-Baraginė-Marijampolė. Palaimintojo muziejuje išgirsta jo gyvenimo istorija padėjo geriau pažinti tėvą Jurgį. Viešpaties globa ir palaikymas šildo, keičia piligrimų gyvenimus ir skleidžiasi malonės užtariant palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, – kalbėjo viena iš žygio organizatorių Ingrida Trumpienė.
Baigėsi palaiminga ir palaiminta savaitė. Ką mes išgyvenome? Kiekvienas individualiai, kiekvienas savaip, bet daugelis patyrėme tą patį jausmą: džiaugsmą ir artėjimą prie Dievo. Ramybė ir bendrystė su žmonėmis, dėkingumas už patirtas malones. Dabar beliko tik auginti, brandinti, puoselėti, saugoti ir laukti kitų tokių stiprių susitikimų. Su Dievu!
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima
pažiūrėti internete: Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai
