„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja. Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.“ (pagal  popiežiaus Pranciškaus vizito kalbas)

DIEVO ŽODIS

  • Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.  Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.  Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“  Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 30-37)

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Kai pasaulis, sekdamas skambiais šūkiais ir neturėdamas Dievo meilės, remiasi savo gyvenime savimyla ir gobšumu ir vis labiau pasiduoda įsigalėjusioms skriaudoms, išnaudojimams, pergalei ir jėgai, nežiūrint neteisybės, Popiežius, kaip visuomet, sergsti teisingumo dėsnius ir juos drąsiai primena.

Kai pasauly taip karštai visų trokštama, taip garsiai skelbiama, bet Dievu ir tiesa neremiama laisvė virto anarchija, palaidumu, kai kur net baisia tironija ir teroru, vienas Popiežius stovi tikros laisvės sargyboj, tos laisvės, kuri išlaisvina žmogų iš nuodėmių ir blogų įpročių ir teikia jam dvasios, tai yra Dievo sūnų laisvę. Tos laisvės, kuri yra kiekvienos tikros tiek asmeninės, tiek visuomeninės ir politinės laisvės šaltinis. (Iš ganytojiškojo laiško, Vilnius, 1923 m.)

Žemė ne rojus, žmonės ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. Kaip Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus. Kiek jam žmonės visokių šunybių darydavo, o jis niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs; numirė už juos, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir niekingumą. Ta Jėzaus meilė tai nepermanoma Jo Širdies paslaptis.

Toli dar, toli mes, Brolau, nuo tikrosios Kristaus dvasios. Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams; ji mūsų pačių širdis ėda, gadina, o priešams dažnai nė motais. Rūpinkis, Brolau, savo širdyje turėti ramybę, tą tikrąją Kristaus ramybę, kurios pasaulis negali suteikti, kurios jis nė nepažino. Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę.      ( Iš laiško kun. Jonui, 1913. V. 17)

 

KOMENTARAS

(Parengta pagal pop. Pranciškaus homiliją 2018 09 23 d. Kauno Santakoje)

Brangūs broliai ir seserys,

Šventasis Morkus ištisą savo Evangelijos dalį skiria pamokymams apaštalams. Atrodo, Jėzus tarsi sustoja pusiaukelėje  į Jeruzalę,  norėdamas, kad jie atnaujintų savąjį pasirinkimą sekti Juo,  žinodamas, kad ši mokinystė apims ir išbandymų, ir skausmo momentus. Evangelistas apibūdina šį Jėzaus gyvenimo laikotarpį, primindamas, kad Jėzus tris kartus pranašavo apie savo kančią. Tuo tarpu mokiniai visus tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti. Ką tik girdėjome antrąją iš šių trijų Jėzaus kalbų apie savo kančią (Mk 9,30-37).

Krikščionio gyvenime visuomet esti kryžiaus patirčių. Ir kartais atrodo, kad jos niekada nesibaigs.  Vyresnės kartos  vis dar tebesinešioja okupacijos periodo liepsnų randus, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, gėdą dėl tų, kurie  skundė ir išdavinėjo. Kiek daug iš jūsų jautėte svyruojant savo tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų,  kad Jūsų ištikimybė atrodė nesanti pakankama, kad Jis įsikištų į jūsų istoriją?  Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva gali tai paliudyti, vis dar sudrebėdama, vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur.  Jūs visi vienbalsiai galite kartoti pasmerkimo žodžius, ištartus  apaštalo Jokūbo jo laiško pastraipoje, kurią ką tik girdėjome: jie kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus (žr. 4,2).

Mokiniai nenorėjo, kad Jėzus kalbėtų jiems apie skausmą ir kryžių; jie nieko nenorėjo žinoti apie išbandymus ir sunkumus.  Šv. Morkus mums sako, kad jie buvo susirūpinę kitais reikalais, kad grįždami namo diskutavo, kuris iš jų yra didžiausias. Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra būdinga laikysena  tų, kurie nepajėgia išgydyti savo praeities  prisiminimų, ir galbūt kaip tik todėl negali aktyviai dalyvauti šiandienos uždaviniuose. Jie mieliau diskutuoja apie tai, kas praeityje labiau sužibėjo,  kieno praeitis tyresnė ir  kas turi daugiau teisių gauti privilegijas nei kiti. […] Tai sterilus ir tuščias požiūris, kuris atsisako įsitraukti į dabarties kūrimą, nes prarado ryšį su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie teisia, žiūrėdami iš tolo, ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“.

Jėzus, žinodamas, apie ką mokiniai kalbasi, pasiūlo priešnuodį jų kovai dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimui. Kad suteiktų ypatingo reikšmingumo tam, ką nori pasakyti,  Jėzus atsisėda kaip Mokytojas, pasišaukia apaštalus, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką, berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti. Ką čia, šiandien, šį sekmadienio rytą, Jėzus pastatytų į centrą? Kas iš mūsų yra tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose Nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų.

„Centre“ – reiškia vienodu atstumu nuo visų, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, nelaukiant aplodismentų ar įvertinimų.

Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums primena, ką reiškia būti gyva Bažnyčia, nebijančia išeiti ir įsitraukti į veikimą net tada, kai atrodo, kad eidami pas pačius mažiausius, užmirštuosius ir gyvenančius egzistencijos pakraščiuose eikvojame ir prarandame save. Tačiau taip pat žinokime, kad tas išėjimas  kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj savo nerimą ir rūpesčius ir pastebėti, išklausyti ir palydėti tuos, kurie yra palikti kelkraštyje.  Kartais tai reikš, kad turime elgtis kaip sūnaus palaidūno tėvas, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins.  Arba, dar kitais atvejais, kaip Jėzaus mokiniai, ir mes turėsime išmokti, kad priimdami mažutėlį, priimame patį Jėzų.

Būtent todėl šiandien ir esame čia.  Norime priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis išgydytų mūsų atmintį ir lydėtų mus dabartyje, kuri pateikia mums įdomius iššūkius ir ženklus, kad sektume Juo kaip mokiniai. Nes nėra nieko tikrai žmogiška, kas nerastų atgarsio Kristaus mokinio širdyje. Tokiu būdu jaučiame, kaip mūsų pačių savastimi tampa džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų (Gaudium et Spes,1). Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija (plg. ten pat), norime dovanoti gyvenimą džiaugsmingai tarnystei ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis. (Vatican News)

 

SUSIMĄSTYMAS

  • Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  • Kur ir kaip dalyvavai Popiežiaus Pranciškaus šv. Mišiose Santakoje ar kuriame nors kitame susitikime, gal stebėjai per televiziją? Pasidalinkite ryškiausiais įspūdžiais.
  • Kokie Popiežiaus žodžiai Tau pasirodė svarbiausi? Labiausiai įsiminė?
  • Kaip manai, kaip į Popiežiaus žinią, Jo kvietimus ir raginimus galėtum atsiliepti asmeniškai? Kaip galėtų atsiliepti Pal. Jurgio Matulaičio draugija?
  • Kaip manai, kokią reikšmę Popiežiaus vizitas turi ir turės Lietuvai?

NUGALĖK BLOGĮ GERUMU

  • Pasidalinsiu Popiežiaus homilijos Santakoje tekstu ar kitais jo kalbų tekstais su tais, kas kitaip jų nesusirastų ir neperskaitytų, paraginsiu perskaityti ir pakviesiu pasidalinti palietusiomis mintimis.
  • Šį mėnesį melsiuosi, kad Popiežiaus žodžiai, Jo liudijimas įsišaknytų daugelio žmonių širdyse ir neštų vaisių Lietuvoje.
  • Pasidalinsiu su kuo nors savo įspūdžiais iš Popiežiaus vizito, ypač tais Popiežiaus žodžiais, kurie man atrodė svarbiausi, labiausiai palietė mane asmeniškai.
  • J. Matulaitis sakė „Reikia melstis, kad Dievas duotų mums daugiau ramybės. Gali tą ramybę pasiekti vienijantis su švč. Jėzaus Širdimi, Jam pavedant savo širdies sielvartus.“ Šį mėnesį pavesiu Dievui savo rūpesčius, melsiu širdies ramybės, ir pasimelsiu už Popiežių.
  • Pasimelsiu už Lietuvą ir jos žmones sukalbėdamas vieną dalį Rožinio.