Kasmet sausio 27 d. Marijampolėje minima palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties diena – pagrindinė palaimintojo liturginė šventė. Jau šeštą kartą iš eilės ta proga į Marijampolę renkasi grupė žmonių, trokštančių semtis iš Palaimintojo Jurgio dvasinio palikimo – jo vardu pasivadinusi pasauliečių Draugija. Apie renginį bei Draugijos siekius „Bernardinai.lt“ pasakoja Marijos vargdienių seserų kongregacijos vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė.
Sausio pabaigoje vyks jau šeštoji Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos konferencija. Koks tai renginys? Kuo jis ypatingas šiais metais?
Konferencija yra visiems atviras renginys – tiesiog Draugija yra šio renginio iniciatorė kartu su Tėvais marijonais bei Marijos vargdienių seserimis. Pati tradicija sausio 27-ąją minėti palaimintojo Jurgio liturginę šventę nusistovėjo jau labai seniai. Dar iki paskelbimo palaimintuoju žmonės kasmet atvažiuodavo minėti jo mirties dienos, melstis prie jo kapo, susitikti su palaimintojo Jurgio tikėjimo liudijimu. Tradiciškai Katalikų Bažnyčioje mirimo, tai yra gimimo Danguj diena yra pagrindinis šventojo minėjimas. Turime ir vasaros savaitę, apimančią liepos 12 d. – beatifikacijos datą, tačiau sausio 27-oji išlieka pagrindinis liturginis minėjimas.
Prieš gerą dešimtį metų susikūrusi Draugija tapo viena iš varomųjų jėgų, inicijuojančių ir palaikančių šį minėjimą Marijampolėje. Ypač kas antri metai, kai draugija nesprendžia savo organizacinių reikalų, pavyzdžiui, nevykdo rinkimų, minėjimas tampa visiškai atviru renginiu. Bet kuriuo atveju – maldos pusvalandis ir Mišios bazilikoje visada yra atviri visiems tikintiesiems.
Šių metų renginio tema ir pagrindinis akcentas yra Tikėjimo metai. Trokštame atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą, pasitelkdami Jurgio Matulaičio tikėjimo liudijimą.
Manyčiau, kad viena iš esmingesnių gijų, kurios aptinkamos Tikėjimo metų gairėse, – tai autentiško tikėjimo liudijimo svarba. Juk tikėjimo paliudijimas yra pati geriausia priemonė jį perduoti, uždegti kito žmogaus širdį. Tai – uždavinys ne tik mums, dabartinei Bažnyčiai, bet ir mūsų seserims ir broliams Danguje. Popiežius ragina šiais metais su ypatingu atidumu įsižiūrėti į savo krašto šventuosius ir palaimintuosius, kaip į tikėjimo liudytojus. Kaip į žmones, kurių gyvenimas gali kalbėti apie tai, kaip tikėjimas keičia gyvenimą, kas nutinka, kai tikėjimas įžengia į žmogaus gyvenimą.
Tad šių metų renginyje tarsi susitinka šios dvi temos: pal. Jurgio mintys, nes tai jo data, tačiau priimtos kaip tikėjimo liudijimas.
Didžiulis palaiminimas visam šiam renginiui yra tai, kad pagrindinę katechezę Marijampolės miesto teatre praves apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kuris mums tam tikra prasme įasmenina mokančiąją Bažnyčią, Šventąjį Tėvą, visuotinės Bažnyčios balsą. Jis bus ir pagrindinis celebrantas bei pasakys homiliją šv. Mišiose.
Taip pat bus Draugijos narių ir pašvęstojo gyvenimo atstovų liudijimai. Jaučiame, matome, kad, kalbant apie tikėjimą, liudijimas yra labai svarbi dalis. Juk jei esame pakviesti į dvasinę kelionę, mūsų atliepas yra liudyti darbus, kuriuos Dievas daro mūsų gyvenime, kad padėtume vieni kitiems drąsiau atsiverti tikėjimo tikrovei.
Kokios yra Draugijos ištakos ir siekiai?
Draugijos pradžia – beveik atsitiktinė. Tikriausiai reikėtų sakyti, kad ji kilo iš Tėvų marijonų ir Marijos vargdienių seserų maldos ir įsiklausymo. Pirmoji mintis, ko gero, žybtelėjo 2007 metais, švenčiant įvairius J. Matulaičio jubiliejus, kai pradėjome intensyviau mąstyti, kaip palaimintasis galėtų kalbėti šiandienai.
Paskelbdamas palaimintuoju popiežius Jonas Paulius II J. Matulaitį įvardijo kaip dovaną lietuvių tautai, ragindamas: „Priimkite, turėkite.“ Broliams ir seserims kilo klausimas: išties, ar priėmėm? Ir ką daryti, kad priimtume? Su ta žinia pradėjome važinėti po Lietuvą, kalbėdami apie palaimintąjį įvairiose parapijose.
Pajutome vieną dalyką: mes pakalbame – žmonių akys sublizga, širdys užsidega. Jau turėjome pakartotinai išleistą kun. Stasio Ylos paruoštą palaimintojo biografiją, – žmonės ją įsigydavo, bet tuo viskas ir baigdavosi. Tuo tarpu žmonės norėjo kažko daugiau, kas juos lydėtų, prie ko būtų galima vis grįžti. Taip kilo mintis steigti pasauliečių draugiją. Beje, poroje parapijų jau veikė maldos grupelės, besiremiančios palaimintojo dvasingumu. Pirmoji pal. Jurgio Matulaičio mylėtojų grupelė susibūrė Kazlų Rūdoje.
Sudėję tą atpažįstamą troškimą ir poreikį bei jau esamą patirtį, abi vienuolijos įsteigė Draugiją. Tiesiog parašėme įstatus, netrukus gavome Vyskupų Konferencijos palaiminimą. Gana greitai atsiliepė keletas parapijų, kurioms pasiūlėme, primindami mūsų ankstesnį bendravimą. Atsirado pasauliečių, kurie išreiškė norą augti dvasiškai, nes tai ir yra pagrindinis draugijos tikslas – dvasinis augimas per dalinimąsi tikėjimu, visų pirma Dievo Žodžiu ir per įsimąstymą į palaimintojo tikėjimo liudijimą.
Šiuo metu gyvuoja maždaug 20 Draugijos grupelių. Jos glaudžiasi prie parapijų arba prie mūsų vienuolijos namų, yra labai skirtingo dydžio, nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, kurie renkasi kartą per mėnesį dalintis tikėjimu. Vadovaujasi vienuolijų parengta medžiaga, kartu švenčia eucharistiją. Gyvenimo kelyje juos įkvepia palaimintojo šūkis „blogį nugalėti gerumu“, – jo dvasinis palikimas, vedantis ne kaip kitaip, o Dievo žodžio link, skatindamas maitintis Dievo žodžiu.
Kas vadovauja šioms grupelėms? Jos skirtos labiau vyresnio amžiaus žmonėms?
Vietinėms grupelėms vadovauja jų pačių išsirinkti žmonės. Vienuolijos atsakingos už dvasinį Draugijos narių palydėjimą. Tai vyksta labai paprastai – parengiame medžiagą kiekvieno mėnesio susitikimui, o ją sudaro Dievo žodžio skaitiniai, palaimintojo mintys ta tema, kuria Draugija gyvena ir dalijasi tą mėnesį. Vadovus kartas nuo karto pakviečiame į specialius formacijos susitikimus, kur mėginame atsakyti į jiems kylančius klausimus.
Draugija išties yra skirta visiems ir kiekvienam, kas nori augti tikėjime, ypač išgyvendamas bendruomenės patirtį Bažnyčioje. Sakyčiau, kad toks buvo Dievo Dvasios vedimas – be mūsų pastangų taip nutiko, kad didžioji dauguma grupių susiformavo kaimo vietovėse, nedidelėse parapijose. Tose vietovėse yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tad natūraliai susiklostė, kad šiandien draugiją vienija vyresnio amžiaus žmonės, bet tai nėra įrašyta į Draugijos įstatus.
Ką turėtų daryti žmogus, susidomėjęs Draugija?
Pirmiausia apsidairyti savo parapijoje ir pasitikrinti, gal Draugijos skyrius jau įsikūręs jo parapijoje ir tereikia sužinoti kur ir kada jis renkasi bendrai maldai. Jeigu paaiškėtų, kad tokios grupės nėra, tada siūlyčiau susisiekti su Marijos vargdienių seserimis, Tėvais marijonais arba su Draugijos vadovybe: ses. Onutė Petraškaitė MVS – 8 699 28949; [email protected], kun. Andrius Šidlauskas MIC – 8 606 13448; [email protected], Draugijos tarybos koordinatorius Vitas Buškevičius – 8 620 1839,0
Kas traukia žmones jungtis į Draugiją – J. Matulaičio dvasinės įžvalgos ar žmonės tiesiog ieško bendraminčių, buvimo kartu?
Sakyčiau, yra keletas dalykų, kurie labiausiai patraukia žmones. Pirmasis dalykas, manau, išlieka tas garsusis arkivyskupo šūkis: „Nugalėti blogį gerumu“. Tai tam tikras iššūkis, tam tikra galimybė pabandyti kitaip, pabandyti atrasti kitą gyvenimo būdą kasdienybėje, kur blogio yra daug, arba esame linkę jį matyti. Yra žmonių, kurie išties nemažai jo patiria ir ieško būdo, kaip šią patirtį įprasminti ir išgyventi kitaip.
Antrasis dalykas, ko gero, yra palaimintojo Jurgio įžvalga, atpažinimas, kad norint būti krikščioniu, kataliku, reikia būti bendruomenėje, būryje su kitais.
Kitas labai motyvuojantis dalykas yra maldos patirtis. Ji nėra niekuo išskirtinė, vis dėl to turi labai gražių niuansų greta bendrosios krikščioniškosios patirties – tai vadinamoji atodūsio malda. Ji labai būdinga pal. Jurgiui, labai uždeganti žmones, lengvai randanti kelią į paprastų, eilinių žmonių širdis, nes yra lengvai suprantama ir lengvai praktikuojama kasdienybėje.
Bendravo Saulena Žiugždaitė
