Trumpiausią marijonų kapitulą primins memorialinė lenta

0
155
Šventinama memorialinė lenta, įamžinusi marijonų kapitulą. Iš dešinės: Gelgaudiškio klebonas kun. Alfredas Nėnius ir Marijampolės Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC
Šventinama memorialinė lenta,
įamžinusi marijonų kapitulą.
Iš dešinės: Gelgaudiškio
klebonas kun. Alfredas Nėnius
ir Marijampolės Bazilikos klebonas
kun. Andrius Šidlauskas MIC

Lapkričio 25-osios popietę į Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią tikintieji rinkosi ne tik įprastoms šv. Mišioms, čia juos sukvietė Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų užbaigimo paminėjimas ir jam skirtos memorialinės lentos šventinimas.

Bažnyčios tyloje nuvilnija „Sekmadienių psalmė“, kurią atliko Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai. Juos ruošė ir nuoširdžiai talkino mokytoja Laimutė Stanaitienė bei Edgaras Pilypaitis. Nutilus paskutinei psalmės eilutei, mintis iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio laiškų, „Užrašų“ skaitė Rūta Liubinaitė, Edgaras Pilypaitis. „O Jėzau, mano gynėjau, ačiū, kad mane vedi, leisk, Jėzau, leisk, Atpirkėjau, amžiais būt su Tavimi“ giesmė nuskamba iš Edgaro lūpų, palydėta moterų atliekamo priegiesmio.

Su kaupu visų lūkesčius išpildė istorikė Genovaitė Gustaitė. Ji be jokių raštų iš širdies prabilo į susirinkusiuosius, nuosekliai, nuoširdžiai atskleidė iki šiol daug kam nežinomus Palaimintojo J. Matulaičio gyvenimo, darbo momentus, šviesios, taurios asmenybės bruožus. Būtent šios bažnyčios mažojoje zakristijoje 1911 metų liepos 14-ąją įvyko pati trumpiausia dešimties minučių kapitula. Joje dalyvavo J. Matulaitis, Pranciškus Būčys ir Jonas Totoraitis. J. Matulaitis buvo išrinktas marijonų generolu. Nuo čia prasidėjo marijonų vienuolijos atgaivinimo ir reformavimo kelias.

Iki tol marijonų generolu buvęs kun. Vincentas Senkus, lektorės G. Gustaitės pastebėjimu, kalbėjo: „Kai numirsiu, išneš du karstus – mano ir vienuolijos“. Bet taip neįvyko. Vienuolijos buvo atnaujintos JAV ir Lenkijoje ir įkurtos naujos. Lietuvoje ši vienuolija dėl Rusijos persekiojimų veikė slapta. J. Matulaičiui valdžia neleido naudoti V. Senkaus paliktų lėšų. Su meile, išmintimi ir apdairumu jis vadovavo vienuolijai iki pat mirties. Į save sugėręs aukščiausią kultūrą iš studijų Varšuvos ir Kelcų seminarijose, Peterburgo dvasinėje akademijoje, puikiai išmokęs lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas, o gyvenimo pabaigoje dar išmokęs italų kalbą, gražiausius savo gyvenimo ir darbo metus padovanojo Lenkijai. Po jo mirties Vilniaus laikraščiai rašė, jog „vien dėl to, kad jis atnaujino vienuoliją, lenkai jį turi šlovinti“. Pats, būdamas silpnos sveikatos, buvo didelio proto ir gilių įžvalgų, drąsiai kvietė kunigus: „Išeikite iš zakristijų, apsidairykite, mąstykite, kas darosi aplink“. Ne veltui M. Krupavičius apie J. Matulaitį sakė: „Tik J. Matulaitis išgelbėjo krikščionybę nuo suskilimo. Teorinį pagrindą tai reformai padėjo J. Matulaitis“. Pats Popiežius labai vertino jo pastangas suvienodinti Lietuvos vyskupijų ir valstybės sienas, nes 1918–1926 metais jos nesutapo. „Po J. Matulaičio mirties nustojome didžiausio žmogaus, kokio Lietuva nėra turėjusi,“ – pastebėjo gerbiama lektorė. Ji pasidžiaugė, jog toks mažas miestelis, kaip Gelgaudiškis, mažai žinomas Lietuvoje, mini šią iškilią asmenybę, o dideliuose miestuose tai dažnai pamirštama.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Gelgaudiškio skyriaus pirmininkė Janina Bakševičienė dėkojo renginio dalyviams, lektorei, Gelgaudiškio Švento Kryžiaus Išaukštinimo parapijos klebonui kun. Alfredui Nėniui, E. Pilypaičiui, L. Stanaitienei už iniciatyvą rūpinantis šiuo renginiu, palaikymą, o parapijiečiams už gerumą.

Šv. Mišias aukojo marijonų vienuolis, Marijampolės Bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas. Jis sekmadienio homilijoje priminė, jog, šv. Tomo Akviniečio žodžiais tariant, „Tikėjimas – galimybė pažinti žemiškąją tikrovę žvelgiant Dievo akimis“, II Vatikano susirinkime buvo pasakyta, kad „tikėjimas – prigludimas prie Kristaus“. Šventajame Rašte sakoma: „Kas pasitikės manimi, aš ateisiu pas jį ir apsigyvensiu“. Kunigas priminė esminius ir svarbiausius gyvenimo ir minčių atradimus iš Palaimintojo gyvenimo, jo padėkas Dievui už visus jo gyvenimo kryželius, nedėkingumus, pašaipas, nemeilę ir apibendrindamas pastebėjo, jog tai buvo būdinga šventiesiems. Prasmingi jo šv. Bernadetos minčių priminimai, juk būtent ši šventoji dėkojo Dievui: „Už tėvų vargą ir skurdą, už griežtus žmonių žodžius, už tas dienas, kai ateidavai ir neateidavai, už ligą, deginančią kaip ugnis, už skausmus, už sielos sausros dykumą, už tai, kad būdavai ir nebūdavai šalia“. Jis dar kartą atskleidė šių šventųjų žmonių gyvenimo pavyzdžius mūsų kasdienybei ir pasidžiaugė šios dienos renginiu. Po šv. Mišių pašventinta memorialinė lenta, primenanti, jog „Šioje bažnyčioje 1911–VII–14 Marijonų kongregacijos generolu išrinktas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“. Kun. A. Šidlauskas MIC pastebėjo: „Čia atsiranda gerų sumanymų, tegul gyvas būna noras dalintis gėriu. Tai Palaimintojo J. Matulaičio draugijos didelis indėlis“.

Agapės metu kun. A. Šidlauskas MIC su palaimintojo J. Matulaičio draugijos pirmininke J. Bakševičiene įteikė naujo pavyzdžio pažymėjimus draugijos nariams. Kunigas priminė vyskupo Arūno Poniškaičio kreipinį į šios draugijos narius „palaimintukai“, nes šie pasitiki Palaimintojo užtarimu, mokosi blogį nugalėti gerumu ir už tai reiktų padėkoti Dievui, nes iš Jo semiasi stiprybės, kad išgyventų Jo palaiminimus. Istorikė G. Gustaitė pastebi, jog „kada užmirštame tuos, iš kurių visa tai ateina, atsiduriame krizių sūkury. Taip susišaukia meilė ir gailestingumas. Pradėkime nuo savęs“. E. Pilypaitis, kai jam dėkojama už pagalbą, kukliai tarsteli: „Esu visos parapijos žmogus, kam reikia, tam ir padedu“…

Džiugu, kai šiandien parapijos klebonas kun. A. Nėnius mena, kai Palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio metais lyg ir buvo užsiminta apie šios lentos atidengimą mūsų bažnyčioje, bet viskas liko nežinioje. Tada jis, pasitaręs su E. Pilypaičiu, Palaimintojo J. Matulaičio draugijos pirmininke J. Bakševičiene, nusprendė šią lentą parapijos lėšomis atidengti būtent užbaigiant Palaimintojo J. Matulaičio metus. Džiugu, kad vis dėlto parapija nors dabar atkreipė dėmesį į tą 1911 metais šioje bažnyčioje buvusį įvykį. Bet mes kuklūs. Gal lenkai seniai jau būtų šventove padarę šią bažnyčią, Bazilika paskelbę.

Džiugu, kai bendromis jėgomis, spontaniškai, geranoriškumo skatinami žmonės atlieka prasmingus darbus, puikias dvasios atgaivos akimirkas dalindami parapijiečiams. Jie neskaičiuoja, kiek laiko sugaišo, kiek įdirbio ir širdies teko įdėti, kiek kartų sviro rankos ir vėl kilo… Vienam Dievui težinomi mūsų keliai, darbų prasmė.

Tad palaimintų artėjančių Šv. Kalėdų švenčių jiems, visiems parapijiečiams, ir prasmingų darbų. Mūsų visų geranoriškumas visa tai tik padaugins čia, tame mažajame Betliejuje, kur liko paties Palaimintojo J. Matulaičio ir vieno iš prasmingiausių jo darbų pėdsakai…

Valerija Vilčinskienė

Sauliaus Urbanavičiaus nuotrauka