Liepos 11 d., šeštadienis. Septintoji atlaidų diena priklausė šventės šeimininkams – Marijampolės dekanatui. Tai Eucharistijos ir iškilmių Vigilijos diena. Kartu su palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Kalvarijos, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio ir Šv. arkangelo Mykolo bazilikos skyriais meldėsi piligrimai iš Vilniaus, Kauno ir kitų parapijų.

Pradėdamas katechezę kunigas  teol. lic. Robertas Urbonavičius, Šiluvos Švč. Mergelės Gimimo parapijos vikaras, skelbdamas sancto sanctus, pasidžiaugė, kad kiekvienas atvyko į šios dienos iškilmę su daugybe intencijų. Mūsų širdyse šventumo troškimas. Bendraudami vieni su kitais persiimame  mintimis, požiūriais, siekiais. Todėl ir sakoma, kokie mūsų draugai, tokie esame ir mes. Kunigas pakvietė apmąstyti, kokios tėvo Jurgio savybės nulėmė jo šventumą. Kiekvienas turime Dievo dovanų, talentų, bet to negana. Palaimintasis Jurgis šventumo sėmėsi iš paties šventumo, – Jėzaus Kristaus; kasdien aukojo Šv. Mišias ir priimdavo Komuniją. Tai jam padėjo iškęsti visas gyvenimo negandas bei Vilniaus laikotarpį. Ir mes turime remtis ne savimi, bet atsiduoti į Dievo rankas. Eucharistija mus stiprina, jos sustiprinti gerai laikėmės pandemijos metu ir kai ką supratome bei išmokome. Karantino metu patyrėme ir išgyvenome daug naujų dalykų, bet buvo sustiprinta tai, ką turėjome. Tikintieji išgyveno atskirtį, labai trūko gyvo ryšio, trūko santykio su žmonėmis Bažnyčiose, trūko pačios Komunijos. Buvome  tarsi tikrinami: jei mums trūko Komunijos, buvo liūdna be Eucharistijos, jei pajutome, kad svarbiausias mums yra Viešpats ir širdis Jo ilgisi, tada viskas gerai, esame tikri katalikai. Tokia meilės ugnimi degė ir palaimintasis Jurgis. Tuo jis mus ir traukia. Todėl šiandien prašykime, kad labiau Viešpatį pamiltume, pasitikėtume Juo padedant Palaimintajam. Kristus dėl mūsų padarė daug daugiau, padarė kiek tik buvo įmanoma – paslėpė save komunijoje, kad duonos ir vyno pavidalu mes Jį priimtume. Dabar jau tik nuo mūsų priklauso, ar atversime savo širdis, pamilsime Eucharistinį Jėzų, nuolankiai ir pamaldžiai adoruosime Jį. Ar grįždami į savo kasdienybę išlaikysime teisingą kryptį? Prašykime, kad Palaimintasis išmelstų mums šios malonės.

Šv. Mišiose išgyvenome Patarlių knygos pažinimą teikiančią išmintį: Jei mano žodžius tu priimsi ir mano įsakymus dėsies į širdį… tada tu patirsi Viešpaties baimę ir Dievą išmoksi pažinti , o homilijoje kunigas Robertas kalbėjo apie garbę, džiaugsmą ir malonę melstis prie Palaimintojo relikvijų bei prisiminė savo vaikystę Kazlų Rūdoje, kur senelės kambaryje kabojo Jurgio Matulaičio paveikslėlis, ir kaip su didžiule meile ir pagarba apie Palaimintąjį kalbėjusi kunigo senelė. Tai rodo, kad jis buvo svarbus paprastiems žmonėms. Todėl ir šiandien mes turime melsti jo malonės, prašyti užtarimo, rūpintis teise jį paskelbti šventuoju. Palaimintasis yra mūsų pranašas, pašauktas Viešpaties; taip buvo nuo krikščionybės pradžios, kai prireikdavo pažadinti Dievo tautą, Viešpats pašaukdavo pranašų, pavyzdžių, kurie parodytų, kaip sekti Kristų, nes žmonės linkę neklausyti, nuklysti. Tėvas Jurgis yra didis mokytojas, parodantis, kaip Kristų atrasti Bažnyčioje, kuri yra Kristaus nuotaka, per ją Viešpats veda mus į išganymą. Nors ji daro klaidų ir apsirikimų, nes Bažnyčia – juk žmonės, o jie klysta, bet be Bažnyčios nebūtų Eucharistijos. Tad mūsų užduotis – mylėti ir būti ištikimiems. Kaip sakė Palaimintasis, stengtis visur įnešti Kristų. Tad  kiekvienas esame atsakingas už tikėjimo platinimą ir savo gyvenimu privalome liudyti Kristų. Nebijokime įsipareigoti, svarbios visos tarnystės. To troško Palaimintasis, kurio šventumą turėtume išmelsti ir parodyti Visuotinei Bažnyčiai pasaulyje, kokį nuostabų šventąjį turi Lietuva.

Šv. Mišias aukojęs Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila bei jam padėję Marijampolės dekanato kunigai ir emeritas Juozas Žemaitis MIC  padėkojo tikintiesiems ir priminė   apie šią dieną dar laukiančią Vigiliją, kuri prasidėjo 15 val. Švenčiausiojo Sakramento adoracija Palaimintojo koplyčioje prie Jo relikvijų. Vigilija   tęsėsi po vakarinių Šv. Mišių. Viešpatį giesmėmis, liudijimais ir užtarimo maldomis šlovino Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“. Tikintieji ir piligrimai adoruos Viešpatį, melsis jam, giedos, jungsis palaimingoje bendrystėje per visą naktį.

Rimsta septintoji atlaidų diena, vakarėja. Iš bazilikos sklinda giesmės aidas, maldininkai rengiasi budėjimo nakčiai. Visas šias dienas buvome arti Palaimintojo, daug Jo minčių įkrito į širdį; štai dar viena citata, skirta Viešpačiui, bet išryškėja Tėvo Jurgio rūpestis mumis: Tu matai, Viešpatie, kad nieko daugiau netrokštame, kaip tik Tavo didesnės garbės, savo sielos išganymo ir ištobulinimo, ir kitų sielų išganymo, ir Tavo Bažnyčios labo, ir išaukštinimo. Priimki, Viešpatie, mūsų gerus norus, mūsų visas jėgas ir gabumus, mūsų gyvenimą, viską, kas mes esame, ir ką turime, daryk su mumis, kaip Tau patinka.

Vida  Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos

Marijampolės skyriaus vadovė

 

Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima

pažiūrėti internete:  Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai