TEMA
Malda yra tikėjimo kvėpavimas, tikriausia jo išraiška. „Iš kur kyla malda? […] Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.“ (Katalikų bažnyčios katekizmas, 2559).
DIEVO ŽODIS
Aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46-52)
Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. […]Atėjus į vietą […] atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ […] Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. (plg. Lk 22, 39-44)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Persikelkime mintimis į Alyvų kalną, į Getsemanės sodą. Ten Kristus meldžiasi. Susikaupę, nuolankūs, su meile stovėkime greta Jo! Nei sekundei nenugręžkime nuo Jo akių ir širdies. Žiūrėkime, ką Jis daro, klausykimės, ką sako. Ta Kristaus malda, kuria kreipiasi į savo Tėvą tame didžiuliame susijaudinime ir liūdesyje, tebūna mums pavyzdžiu, kaip ir mes savo gyvenimo skausmuose ir kančiose turime melstis.
Jėzus savo auką ir kančią atnešė į maldą. Ir mes pasninku, atgaila, susitaikinimu su Juo vienykimės. Melskimės su tikėjimu, su pasitikėjimu, visiškai susivieniję su Dievu, su Kristumi.
Jėzau Kristau, viso pasaulio Išganytojau! Tik Tavo nuopelnuose, Tavo kančioje ir mirtyje vienintelė ir tikriausia mūsų visų, Tavo kūrinių, atgailaujančių nusidėjėlių, priebėga. Tik Tavo Kryžiuje – tikras gailestingumo ir paguodos šaltinis. Tu viską atleidi. Todėl bučiuojame Tavo kojas ir šloviname Tavo švenčiausiąjį Kraują, iš širdies gelmės šaukdami: „Kurs už mus kaltus kentėjai, Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų.“
KOMENTARAS
Prisiminkime Evangelijos veikėjo Bartimiejaus istoriją. […] Jis buvo aklas, sėdėjo elgetaudamas šalia kelio […] Jericho pakraštyje. Tai ne anoniminis veikėjas, jis turi veidą ir vardą: Bartimiejus, tai yra, „Timiejaus sūnus“. Vieną dieną jis išgirsta, kad Jėzus eis tuo keliu. […] Taigi, Bartimiejus įsitaiso laukti: jis būtų padaręs viską, kas įmanoma, kad tik susitiktų su Jėzumi. Daugybė žmonių darė tą patį: prisiminkime Zachiejų, kuris net įlipo į medį. […]
[…] Šis žmogus patenka į Evangeliją kaip balsas, šaukiantis iš visų jėgų. Jis negali matyti; jis nežino, ar Jėzus yra arti, ar toli, bet jaučia jį, supranta tai iš minios, kuri štai gausėja ir vis labiau priartėja… O jis yra visiškai vienas ir niekam nerūpi. Ir ką daro Bartimiejus? Šaukia. Šaukia ir nenustoja šaukti: „Dovydo sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Ir šaukia nepaliaudamas.
Jo nesiliaujantis šauksmas erzina, rodo jo neišsiauklėjimą, ir daugelis jį bara, liepia tylėti: „Būk mandagus, nedaryk taip!“. Bet Bartimiejus nenutyla, priešingai – dar garsiau šaukia: „Dovydo sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Tai labai gražus užsispyrimas tų, kurie prašo malonės ir beldžiasi, beldžiasi į Dievo širdies duris. Bartimiejus šaukia, beldžiasi. Jo kreipinys: „Dovydo sūnau“ yra labai svarbus. Tai reiškia, kad Bartimiejus išpažįsta Mesiją. Tas tikėjimo išpažinimas kyla iš visų niekinamo žmogaus lūpų. Ir Jėzus išgirsta jo šauksmą. Bartimiejaus malda paliečia Jo širdį, Dievo širdį, ir jam atsiveria išganymo durys. Jėzus liepia jį pašaukti. […] Jėzus kalbasi su juo, prašo išsakyti savo norą – tai svarbu – ir tada šauksmas virsta prašymu: „Kad vėl regėčiau, Viešpatie!“.
Jėzus jam sako: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ . Jėzus atpažįsta visą to vargšo, bejėgio, paniekinto žmogaus tikėjimo galią, kuri pritraukia Dievo gailestingumą ir galybę. Tikėjimas – tai dvi iškeltos rankos ir šaukimas balsu maldaujant išganymo dovanos. Katekizme teigiama, kad „maldos pamatas yra nusižeminimas“ (Katalikų bažnyčios katekizmas, 2559). Malda gimsta iš žemės, iš humuso – iš čia kyla žodžiai „nusižeminęs“, „nusižeminimas“. Malda kyla iš mūsų silpnumo būsenos, iš mūsų nuolatinio Dievo troškulio (žr. ten pat, 2560-2561).
Tikėjimas, kaip matėme Bartimiejaus pavyzdyje, yra šauksmas; netikėjimas yra to šauksmo užgniaužimas. […] Tikėjimas yra protestas prieš skausminga būseną, kurios priežasties nesuprantame. Netikėjimas yra pasidavimas kančiai situacijoje, prie kurios prisitaikėme. Tikėjimas yra viltis būti išgelbėtam; netikėjimas yra pripratimas prie mus slegiančio blogio ir gyvenimas toliau.
[…] Žmogaus širdyje yra balsas stipresnis už visus priešingus argumentus. Mes visi savo gelmėje turime šį balsą. Balsą, kuris išsiveržia spontaniškai, niekieno nekontroliuojamas, […] ypač kai atsiduriame tamsoje: „Jėzau, pasigailėk manęs! Jėzau, pasigailėk manęs!“ Tai labai graži malda.
Bet argi šie žodžiai nėra iškalti visoje kūrinijoje? […] Apaštalas Paulius teigia, kad visa kūrinija „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Menininkai dažnai vaizduoja šį tylų kūrinijos šauksmą, kuris slegia kiekvieną būtybę, bet pirmiausia išsiveržia žmogaus širdyje, nes „prieš Dievą žmogus yra elgeta“ (žr. KKB, 2559). Koks gražus žmogaus apibrėžimas: „Dievo elgeta“.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Ar turiu kasdienius maldos įpročius? Kokie jie? Kada ir kaip meldžiuosi dienos bėgyje?
- Ar esu patyrusi/ęs maldą kaip visos būties šauksmą? Kas mane pastūmėjo taip melstis? Kokį Dievo atsaką patyriau? Kokią įtaką ši patirtis/patirtys turėjo mano gyvenimui ir maldai kasdienybėje?
- Jei Viešpats šiandien paklaustų: „Ką nori, kad Tau padaryčiau?“ – ką atsakyčiau? Koks šiandien didžiausias mano troškimas, poreikis? Ar atnešu ir kaip atnešu jį maldoje Dievui?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:
- Peržiūrėsiu savo maldos įpročius ir/ar įprastą kasdienį ritmą ir likusį gavėnios laiką jį pakeisiu ar papildysiu taip, kad labiau išreikštų mano tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu
- Skirsiu laiko peržvalgti savo maldos intencijas ir atpažinti, ko iš tiesų labiausiai turėčiau melsti, ko šiuo metu man labiausiai trūksta, kokį savo „skurdą“ labiausiai turėčiau pripažinti. Nuoširdžiai, su nusižeminimu ir užsispyrimu melsiu to per likusį gavėnios laiką
- Bent kartą per šią gavėnią melsiuosi Kryžiaus kelią ne vien skaitydama/as ir/ar kartodama/s tradicines maldas, bet ramiai įsižiūrėdama/as į kenčiantį Jėzų vienoje ar keliose Stotyse
- Padrąsinsiu kitą/kitus, esančius varge, ligoje ar pan., artintis prie Viešpaties, šauktis Jo ir išsakyti Jam savo poreikius su visišku pasitikėjimu, nusižeminimu ir užsispyrimu.
