TEMA
Malda buvo esminis Jėzaus ir jo mokinių santykių elementas. Apaštalus Jėzus išsirenka po maldoje praleistos nakties (Lk 6, 12-13). Atrodo, kad šiame pasirinkime ir nebuvo jokio kito kriterijaus, išskyrus maldą, Jėzaus dialogą su Tėvu. Ir, sprendžiant iš to, kaip tie vyrai vėliau elgėsi, atrodytų, kad pasirinkimas nebuvo pats geriausias, nes jie visi pabėgo, palikdami Jį vieną prieš kančią. Vis dėlto būtent tai, o ypač Judo, būsimojo išdaviko, buvimas jų tarpe, rodo, kad jų visų vardai buvo įrašyti Dievo plane.
DIEVO ŽODIS
„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku“. (Lk 6, 12-15)
„Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“. Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“. (Lk 22, 31-34)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Be malonės nieko negalime, o tai reiškia – ir be maldos. Šv. Raštas nuolat mus ragina melstis, kviečia nuolat melstis ir nepavargti, sako, kad nagauname, nes blogai prašome. Išganytojas pats meldėsi. Taip pat turime ir Išganytojo priesaką melstis, paremtą poreikiu, antprigimtinės tvarkos ekonomija. (Apie maldą)
Skrisk kaskart aukščiau! […] Kiek tik pajėgi, palik save, atsiplėšk nuo savęs ir pasisėmusi šventos drąsos kilk į tas aukštumas, kur Begalinis karaliauja ir stenkis panardinti savo sielos sparnus toje šlovėje, kuria džiaugiasi ir kurią turi Švenčiausioji Trejybė. O žiūrėdama į Dievą, užsidek noru Juo sekti: Jo grožiu – per savęs tobulinimą, Jo gerumu – per meilę, kuri duoda save ir vis labiau atsiduoda tam pačiam Dievui ir darbui dėl Jo garbės. […] (Iš laiškų)
KOMENTARAS
Jėzų nuolat matome besimeldžiantį už draugus. Apaštalai kartais kėlė Jam rūpestį, bet, kadangi Jis juos gavo iš Tėvo, Jėzus nešiojosi juos savo širdyje net ir jiems klystant, net ir tada, kai jie krito. Įspūdinga žinoti, kad ir išsigynimo akimirką, silpnumo metu, Jėzaus meilė nesiliauja.
Galvojame: „jei esu nuodėmėje, ar Jėzus ir toliau mane myli?” – „Taip”. Jėzaus meilė ir malda už kiekvieną iš mūsų nenutrūksta, nesiliauja, bet tampa intensyvesnė, ir mes esame Jo maldos centre! Šią akimirką pagalvokime: Jėzus meldžiasi už mane. Jis dabar meldžiasi Tėvo akivaizdoje, rodydamas Jam žaizdas, kurias nusinešė su savimi, prisikėlęs ir žengdamas į dangų, tai yra mūsų išganymo kainą – meilę, kuria jis mus myli. „Ar tikrai?“ – paklausime, – „ar šią akimirką Jėzus meldžiasi už mane?“. Taip. Turime būti visiškai tuo įsitikinę.
Evangelistas Lukas pasakoja: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti“. (Lk 9, 18-21). Atrodytų, kad šio dialogo tikslas – mokinių tikėjimo patikrinimas. Bet iš tiesų Jėzaus malda suteikia mokinių tikėjimui naują atspirties tašką, nes nuo to momento Jėzus pradeda atvirai kalbėti jiems apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Dar kartą besimeldžiantį Jėzų matome Atsimainymo epizode. Atvirai pasakęs, kad turės kentėti ir mirti, Jėzus tris artimiausius mokinius nusivedė ant kalno. „Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“ (Lk 9, 29). Pasirodžius Mozei ir Elijui, Jėzus kalbėjosi su jais apie savo būsimą „išėjimą“, t.y. apie kančią ir mirtį. Taigi, Jėzaus šlovės apsireiškimas įvyko maldos metu, kai Sūnus buvo paniręs į bendrystę su Tėvu ir visiškai pritarė Jo meilės valiai, Jo išganymo planui. Iš šios maldos kilo aiškus žodis trims joje dalyvavusiems mokiniams: „Šitas yra mano Sūnus, mano Išrinktasis, Jo klausykite” (Lk 9, 35). Kvietimas klausytis Jėzaus visada kyla iš maldos.
Iš Evangelijos sužinome, kad Jėzus ne tik nori, kad melstumės taip, kaip Jis, bet ir užtikrina mus, kad net jei mūsų maldos pastangos yra tuščios ir neveiksmingos, visada galime pasikliauti Jo malda. Turime tai žinoti: Jėzus meldžiasi už mane. Tik pagalvokim: Jėzus meldžiasi už mus! Šią akimirką! Kartokime tai, kai iškyla sunkumai, kai jaučiamės išsiblaškymų mėtomi ir vėtomi: „Jėzus meldžiasi už mane“. Neužmirškime, kad tai, kas kiekvieną iš mūsų palaiko gyvenime yra Jėzaus malda už kiekvieną iš mūsų, asmeniškai, pavadinant vardu ir pavarde Tėvo akivaizdoje, rodydant Jam žaizdas, kurios yra mūsų išganymo kaina.
Net jei mūsų malda – tik mikčiojimas, jei nepajėgiame melstis dėl svyruojančio tikėjimo, niekada neturime nustoti pasitikėti Juo: aš nežinau, kaip melstis, bet Jis meldžiasi už mane. Palaikomos Jėzaus maldos, mūsų nedrąsios maldos tartum paimamos ant erelio sparnų ir pakyla į dangų. Niekada nepamirškime: Jėzus meldžiasi už mane su begaline meile. Išbandymo akimirką, nuodėmės akimirką, net ir šią akimirką.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kokiais momentais, kokiose situacijose mano malda yra intensyviausia? Kada ir kiek mano malda panaši į Jėzaus maldą? Kaip mano malda galėtų tapti panašesnė į Jėzaus maldą?
- Kai galvoju, kad Jėzus meldžiasi už mane asmeniškai, pavadindamas mane vardu Tėvo akivaizdoje – kokį atliepą manyje žadina šis suvokimas? Kai galvoju, kad Jėzus meldžiasi už kiekvieną žmogų asmeniškai, taip pat ir tą, kuris man nėra malonus – kokį atliepą manyje žadina šis suvokimas?
- Ar maldoje esu patyrusi/ęs kvietimą klausyti Dievo/Jėzaus? Kaip atsiliepiau? Kokia tai buvo patirtis?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Pavyzdžiui:
- Dažnai, ypač sunkumų ar iššūkių momentais, prisiminsiu, kad Jėzus meldžiasi už mane, sąmoningai mintyse ar balsu kelis kartus pakartodama/s: „Jėzus dabar meldžiasi už mane“
- Pasimelsiu prieš kiekvieną svarbesnį darbą, įvykį, reikalą
Šiuo, Velykų laiku, bent kartą per savaitę rasiu progą melstis už man labiausiai rūpinčius, man nepatogiausius ir t.t. žmones, jų žaizdas maldoje sudėdama/s į Prisikėlusio Jėzaus žaizdas, pasitikėdama/s, kad Jėzus meldžiasi už juos, tardamas jų vardus Tėvo a
