Visiškai atsidavusi Tėvo valiai, Jo Sūnaus atpirkimo darbui ir visokeriopam Šventosios Dvasios veikimui, Mergelė Marija Bažnyčiai yra tikėjimo ir meilės pavyzdys. […]Tačiau jos reikšmė Bažnyčiai ir žmonijai yra dar didesnė. Ji „savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina.” (KBK 967-968)
DIEVO ŽODIS
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39-45)
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. (Jn 19, 25-27)
Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. (Rom 5, 1-5)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Marijai tinka toji tiesa, kurią taip sunku suvokti. Ne dideli, nepaprasti, į akis krintantys dalykai yra tie, nuo kurių priklauso šventumo dydis, bet ištikimas, pastovus pildymas kasdienių dorybių ir pareigų. Dėl to taip pabrėžiama smulkių dalykų svarba.
Ji [Marija] yra arčiausiai Kristaus, taigi per Ją, Jai save atiduodami, patikimiausiai žengsime Kristaus link. Ji yra į Jį panašiausia. Taigi, sekdami Ja tikrai artėjame prie Kristaus.
Reikia ne didžių dalykų, bet didžios ištikimybės ne tik dideliuose, bet, visų pirma, mažuose dalykuose.
(Asketinė konferencija „De Beata Maria Virgine“)
KOMENTARAS
Marija savo motinystės kelyje įveikė ne vieną naktį. Nuo pirmo jos pasirodymo Evangelijų pasakojimuose jos asmuo paženklintas dramatiškumu. Nebuvo paprasta į angelo kvietimą atsakyti „taip“ – tačiau ji, dar jaunystės žydėjimo amžiaus moteris, atsako drąsiai, nors nežinodama, kas jos laukia.
Anas „taip“ yra pirmas žingsnis ilgame klusnumo aktų sąraše – ilgame klusnumo aktų sąraše, ženklinančiame jos motinystės kelią. Marija Evangelijose parodoma kaip tyli moteris, dažnai nesuprantanti visko, kas aplink ją vyksta, tačiau širdyje apmąstanti kiekvieną žodį bei įvykį.
Ši nuostata atskleidžia labai gražų Marijos psichologijos bruožą. Ji ne ta moteris, kuri dvasia palūžtų gyvenimiškų netikrumo situacijų akivaizdoje, ypač tuomet, kai atrodo, jog niekas nevyksta taip, kaip turėtų. Ji taip pat nėra smurtingai protestuojanti, piktžodžiaujanti likimui, kai gyvenimas parodo savo priešišką veidą. Ji yra moteris, kuri klauso, – nepamirškite, jog visuomet yra stiprus ryšys tarp vilties ir klausymo, – taigi Marija yra klausančioji moteris. Marija priima gyvenimą tokį, koks jis mums pasirodo: kur yra laimingų dienų, tačiau netrūksta ir tragedijų, kurių būtume linkę išvengti. Taip yra iki pat tamsiausios Marijos nakties, kai jos Sūnus buvo prikaltas prie kryžiaus medžio. […] Tačiau Evangelijos sako tik tiek: Ji „stovėjo“. Stovėjo sunkiausiu momentu, žiauriausiu momentu ir kentėjo drauge su Sūnumi. „Stovėjo.“
Marija „stovėjo“, tiesiog ten buvo. Štai ji vėl pasirodo – jauna moteris iš Nazareto – dabar jau nuo metų pražilusias plaukais, ji vis dar su Dievu, kurį reikia tik apkabinti, o jos gyvenimas prisiartino prie giliausių sutemų slenksčio. Marija „stovėjo“ toje tirštoje tamsoje, vis dėlto „stovėjo“. Ji nepasitraukė. Marija ištikimai dalyvauja kiekvieną kartą, kai reikia uždegtos žvakės ten, kur miglos ir sutemos. Ji net nežino būsimojo prisikėlimo tikslo, kurį jos Sūnus atvėrė anuomet mums, visiems žmonėms: Marija yra ten būdama ištikima Dievo planui, kurio tarnaitė ji pareiškė esanti nuo pirmųjų savo pašaukimo dienų; ji taip pat vedama motinos instinkto tiesiog kenčia kiekvieną kartą, kai jos vaikui tenka kentėti. […]
Ją iš naujo sutinkame pirmąją Bažnyčios dieną, Vilties motiną silpnų mokinių bendruomenėje: vienas išsižadėjo, daugelis pabėgo, visi buvo persigandę (plg. Apd 1, 14). Tačiau ji ten tiesiog stovėjo pačiu normaliausiu būdu, tarsi tai būtų visiškai natūralus dalykas: ankstyvojoje Bažnyčioje, nušviestoje Prisikėlimo šviesos, tačiau taip pat virpančioje dėl pirmų žingsnių, kuriuos teks žengti pasaulyje.
Todėl visi mylime ją kaip Motiną. Nesame našlaičiai. Turime Motiną danguje, kuri yra šventoji Dievo Motina. Ji mus moko laukimo dorybės net tuomet, kai viskas atrodo be prasmės. Ji visuomet pasitiki Dievo slėpiniu, taip pat tuomet, kai jis, atrodo, aptemsta dėl blogio pasaulyje. Tegul tais sunkiais momentais Marija, Jėzaus mums dovanota Motina, sustiprina mūsų žingsnius. Tegul visuomet kalba mūsų širdžiai: „Kelkis! Pažvelk pirmyn, žvelk į horizontą“, – nes ji yra Vilties Motina.
(Popiežiaus Pranciškaus katechezė. 2017-05-10)
SUSIMĄSTYMAS
-
Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
-
Ar mano gyvenimo kelyje yra buvę „naktų“, tamsių momentų? Kaip juos įveikiau?
-
Kaip elgiuosi, kai mano gyvenime nevyksta taip, kaip aš norėčiau? Ar/kaip tada kreipiuosi į Dievą?
-
Ar yra buvę atvejų, kada ypatingai kreipiausi pagalbos į Dievo Motiną Mariją? Kokie tie atvejai?
-
Koks Marijos gyvenimo epizodas man yra artimiausias? Kodėl?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
-
Kiekvieną dieną dažnai prisiminsiu vieną kreipinį iš Švč. Mergelės Marijos litanijos. Tai gali būti mano dienos „strėlinė“ malda.
-
Dalyvausiu Gegužinėse pamaldose bažnyčioje, o jeigu neturėsiu tokios galimybės, melsiuosi savo namuose, kviesdama(s) tokiai maldai šeimos narius, aplinkinius.
-
Savo aplinkoje būsiu vilties ženklu, pvz., guosdama(s) nuliūdusį, išklausydama(s) nerimaujantį, padėdama(s) vargstantiems, melsdamasi už kenčiančius ir kitais būdais.
-
Kiekvieną vakarą skirsiu laiko peržvelgti dieną: kaip, su kokia nuostata atlikau paprastus, kasdienius, kartais visais mažus dalykus.
