TEMA
Advento ir Kalėdų laiku Bažnyčia neretai mus prakalbins Šv. Rašto tekstais apie aplankymą: žvelgsime į Švč. Mergelę Mariją, lankančią Šv. Elzbietą, sutiksime piemenis ir išminčius, lankančius ką tik gimusį Kūdikį Jėzų. Tad, ir temų cikle apie gailestingumo darbus – penktasis ir šeštasis gailestingumo darbas kūnui – ligonį ir kalinį aplankyti.
DIEVO ŽODIS
Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti. Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas. (Lk 4, 38-40)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Pusiau šeštą iš ryto atnešė mergaitė kun. Tumo laiškelį; prašė , kad aš ateičiau aprūpinti jo šventais sakramentais, nes sunkiai sergąs smagenų uždegimu. […] – Atlaikęs […] šv. Mišias 6 v. Katedroje šv. Kazimiero koplytėlėje, tiesiog iš ten nuėjau su Ponu Dievu prie ligonio. Labai širdingai ir pamaldžiai jis atliko šv. Išpažintį. Švenčiausiojo nenorėjo gulsčias imti, o tik mano vaikino padedamas atsiklaupė. Suteikęs šv. Sakramentus, dar valandėlę su juo pakalbėjau. Matyt, jo vaizduotė labai sujudusi buvo ir galvą jam sopėjo; nuolat ranka grybščiojosi už galvos; išrodė nusilpnėjęs. Labai man jo gaila buvo. […] Dieve duok, kad pasveiktų! (Užrašai, 1919 vasario 8 d.)
KOMENTARAS
Jėzaus gyvenimas, ypač treji jo viešosios tarnystės metai, buvo nuolatinis susitikimas su žmonėmis. Tarp jų ligoniai turėjo ypatingą vietą. […] Paralyžiuotasis, aklasis, raupsuotasis, apsėstasis, epileptikas ir daugybė kitų, kenčiančių nuo įvairiausių ligų.. Jėzus buvo arti prie kiekvieno iš jų, gydė juos savo buvimu ir savo galia. Todėl […] negalime nelankyti tų, kurie serga, ir jiems nepadėti.
Šiuo gailestingumo darbu Viešpats kviečia mus didžio žmogiškumo veiksmui: dalinimuisi. Prisiminkime šį žodį: dalintis. Ligoniai dažnai jaučiasi vieniši. […]Aplankymas gali padėti sergančiam žmogui pasijusti ne tokiam vienam, o truputis bendrystės yra nuostabūs vaistai! Šypsena, paglostymas, rankos paspaudimas yra paprasti gestai, bet jie labai svarbūs tiems, kurie jaučiasi apleisti. Kaip daug žmonių pasišvenčia lankyti ligonius ligoninėse ar namuose! Tai neįkainojamas savanorystės darbas. Kai jis daromas Viešpaties vardu, jis, be kita ko, tampa iškalbinga ir veiksminga gailestingumo išraiška. Nepalikime ligonių vienų! Netrukdykime jiems patirti paguodą, o sau patiems – būti praturtintiems artumo su tais, kurie kenčia. […] Jėzus tai darė. Jis paliko tai, ką veikė, kad nueitų ir aplankytų sergančią Petro uošvę.
Visai taip pat mąstau ir apie tuos, kurie uždaryti kalėjimuose. Jėzus ir jų nepamiršo. Įvardydamas kalinių lankymą tarp gailestingumo darbų, jis visų pirma norėjo pakviesti mus nieko neteisti. Aišku, kad jei kas nors yra kalėjime, tai todėl, kad padarė kažką blogo […]. Vis dėlto, ką kalinys bebūtų padaręs, jis visuomet lieka Dievo mylimas. Kas gali įžengi į kito žmogaus sąžinės gelmes ir suprasti, ką jis patiria? Kas gali suprasti jo kančią ir gailestį? […]. Krikščionis, pirma viso kito, yra pašauktas prisiimti atsakomybę, kad kiekvienas, kuris nusikalto, suvoktų savo padarytą blogį ir atsipeikėtų. Laisvės nebuvimas […] yra viena iš piliulių, kurias žmogui sunkiausia praryti. Dar pridėkite pažeminimą, kylantį iš nežmoniškų sąlygų, kuriose šie žmonės gyvena, ir suvoksite, kad tai tikrai yra tas atvejis, kai krikščionis yra motyvuotas daryti visa, kad atstatytų žmogaus orumą.
Tegu niekas nebado kito žmogaus pirštu. Geriau visi būkime gailestingumo įrankiai ir turėkime dalinimosi ir pagarbos laikyseną. Aš dažnai prisimenu kalinius… […] Nešiojuosi juos savo širdyje. Galvoju, kas privedė juos prie nusikaltimų ir kaip jie galėjo pasiduoti įvairioms blogio formoms. Grata šių minčių, taip pat jaučiu, kad jiems visiems reikia artumo ir švelnumo, nes Dievo gailestingumas daro stebuklus. Kokią daugybę ašarų esu matęs riedant veidais kalinių, kurie gal nei karto gyvenime nebuvo verkę. Ir tai tik todėl, kad pasijuto priimti ir mylimi.
Galiausiai, nepamirškime, kad net ir Jėzus bei jo Apaštalai patyrė įkalinimą. Kančios pasakojimas atskleidžia, ką patyrė Viešpats: suimtas, tampomas iš vienos vietos į kitą kaip nusikaltėlis, išjuoktas, nuplaktas, vainikuotas erškėčiais… Jis, vienintelis Teisusis! Šv. Petras ir Šv. Paulius taip pat buvo kalėjime (Apd 12,5; Fil 1, 12-17). Vieną sekmadienio popietę (buvo Nuteistųjų Jubiliejus) manęs aplankyti atvyko grupė kalinių iš Paduvos. Paklausiau jų, ką jie veiks sekančią dieną, prieš grįždami į Paduvą. Jie atsakė: „Eisime į Mamertino kalėjimą, kad galėtume pasidalinti Šv. Paulius patirtimi“. […] Apaštalų darbų knygos puslapis, kuriame aprašomas Pauliaus įkalinimas, tikrai jaudina: jis jautėsi vienas ir norėjo, kad kuris nors draugas ateitų aplankyti, nes dauguma jį apleido (plg. 2 Tim 4, 9-15). Jis jautėsi vienišas… Didysis Šv. Paulius!
Iš tiesų ir ligoniai, ir įkalintieji, gyvena sąlygomis, kurios riboja jų laisvę. […] Jėzus suteikė mums galimybę būti laisviems nepriklausomai nuo ligos ar suvaržymo keliamų apribojimų. Jis siųlo mums laisvę, kuri kyla iš susitikimo su Juo ir naują prasmę, kurią šis susitikimas atneša į mūsų asmenines sąlygas. Nepasiduokime abejingumui, bet tapkime Dievo gailestingumo įrankiais. […] Tai padaro daugiau gero mums patiems, nei kitiems […]. (plg. Pop. Pranciškus, Audiencija Šv. Petro aikštėje, 2016 lapkričio 9 d.)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis man sukelia ši Šv. Rašto ištrauka ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio liudijimas bei Popiežiaus Pranciškaus mintys? Kuris žodis, frazė, mintis man yra ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kokia yra mano patirtis lankant ligonius ir kai pati/s sirgau ir buvau kitų lankoma/s? Ką tuomet jaučiau, išgyvenau?
- Kiek man tenka susidurti su įkalintųjų lankymo patirtimi? Ar yra tekę asmeniškai aplankyti įkalintuosius ar kitaip su jais susitikti? Ar esu asmeniškai išklausiusi/ęs jų istorijas ar girdėjęs kitų, juos lankančių liudijimų? Ką jaučiau, išgyvenau?
- Ar man rūpi ligoniai ir įkalintieji mano artumoje? Kaip dažnai prisimenu juos maldoje?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:
- Labiau pasidomėsiu savo parapijos ar vyskupijos Marijos legiono ir/ar Maltos ordino pagalbos tarnybos veikla, ligoninių kapelionų tarnyste, paklausiu, gal galiu kuo nors prisidėti prie ligonių ar vienišųjų lankymo tarnystės.
- Sužinosiu, kaip vykdoma kalinių pastoracija vyskupijoje, kurie kunigai atlieka kalėjimų kapelionų tarnystę, pasidomėsiu, kokiais būdais galėčiau padėti šioje tarnystėje.
- Pastebėsiu savo aplinkoje „įkalintuosius“ dėl ligos, senatvės, vienišumo, pasimetimo gyvenimo kelyje ar kitų priežasčių. Stengsiuosi juos aplankyti, skirsiu jiems laiko, išklausysiu.
- Prašysiu Viešpaties atjautos ir supratingumo nusikaltusių ir bausmę atliekančių žmonių atžvilgiu, pasiryšiu konkrečiai maldai už juos.
- Melsiuosi už Marijos legiono, Maltos ordino pagalbos tarnybos narius, ligoninių ir kalėjimų kapelionus bei jų pagalbininkus, kad su išmintinga meile atliktų savo tarnystę, kad nepristigtų noro ir jėgų aukotis iš meilės Dievui ir artimui.
