TEMA
[…] Ką būtent mums prisieina nukentėti nuo kitų? Kas mums sunkiausia? Sunkumas, kuris labiausiai mums įkyri, o dažnai tiesiog gyvenimą nuodija, yra […] žmonių, su kuriais gyvename, silpnybės, netobulumai ir trūkumai, dažnai net ne nuodėmingi, o ne kartą ir nesąmoningi. Toks jau tas žmogiškas silpnumas ir netikumas. Kaip tik čia geriausiai ir pritaikomas Šv. Pauliaus pasakymas: „vieni kitų naštas nešioti“. Kiekvienas turi savo trūkumų, taip pat ir mes, gal dar didesnių nei tie, kuriais skundžiamės. Kadangi kiti turi mus pakęsti, tai ir mes turime pakęsti kitus. (Plg. Pal. Jurgis Matulaitis. Asketinės konferencijos „Apie bendruomeninį gyvenimą“ ir „Apie seserišką meilę“)
DIEVO ŽODIS
Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą. (Gal 6, 2-5)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
[…] Svarbu budėti dėl savo nusiteikimo, kad nedidintume savo susierzinimo dėl kitų trūkumų. Svarbu saugotis, kad neturėtume piktos akies, kuri į viską žvelgia kreivai. Tokio kandaus nusiteikimo šaltinis dažniausiai yra mūsų pačių liūdesiai ir nepasitenkinimai, per kuriuos ir didinam savo naštas. O galėtume atleisti ir sau, ir kitiems, galėtume sumažinti tų abipusių erzinimų kiekį. Tam yra būdų. Pirmiausia, kalbant apie mus pačius, kad kuo mažiau svetimų ydų pasekmių kentėtume, turime vis priminti sau, kad Dievas mus pakenčia ir taip daug mums atleidžia, tai ir mes turime pakęsti kitus ir jiems atleisti. […]
Mažiname sau tuos sunkumus, į viską žvelgdami iš gerosios pusės, stengdamiesi suprasti kitų nuostatas, juos užjausti […]. Turėkime gerą, šviesią akį, kuri kitame greičiau įžvelgs dešimt dorybių, nei vieną ydą, akį greičiau užmerktą prieš dešimtį ydų, nei prieš vieną dorybę. Sunku, bendrai su kitais gyvenant, nematyti jų trūkumų. […] Kalba eina ne apie tai, kad mes neturėtume nuomonės apie žmones, ar, kad žiūrėdami nematytume. Tai neįmanoma, ir to net labiausiai norėdami nepasieksime. Bet nuo mūsų geros valios priklauso, ar turėsime gerą, giedrą akį, ar mokėsime pastebėti, kas kitame yra gero, o tartum šešėliu pridengti tai, kas neigiama. Ir dar gi neprarasti pagarbos ir šilto santykio, nereikalauti iš žmonių to, ko jie negali turėti ir ko nė pats Dievas iš jų nereikalauja.
[…] Būtina budėti kalboje, kad kokiu žodžiu neįžeisti, kad nebūčiau sunki/us kitiems, o tuo pačiu pakęsti kitų sunkumą, galvoti apie tai, kaip patarnauti, kaip padėti kitiems, atsikratyti egoizmo, nenorėti būti saule, apie kurią viskas suktųsi, bet geriau stengtis būti visų tarnu. […] Meilę reikia ugdyti pastangomis, auka, pasišventimu, naudojantis kiekviena proga praktikuoti šią dorybę. Tuo būdu […] gyvenime atsiras tikra vienybė, harmonija […], tikrai įsiviešpataus Dievo dvasia. (Plg. Pal. Jurgis Matulaitis. Asketinės konferencijos „Apie bendruomeninį gyvenimą“ ir „Apie seserišką meilę“)
Man rodos, kad gal per jautrus esi kai kuriems mažmožiams, pergreit užpyksti ir įsižeidi. Aš tai stengiuosi tokius mažmožius nutylėti, net nė neparodau, kad juos jaučiu; patyriau, kad tai geriausias būdas su žmonėmis: dažnai jie patys atsipeikėję nori paklaidas atitaisyti ir dar paskui švelnesni, mandagesni esti. […] Nuo kryžių ir kryželių niekur žmogus negali pabėgti, visur jų randasi, kad ne tokių, tai kitokių. (Pal. Jurgis Matulaitis, laiškas kun. P. Būčiui 1913 02 11)
KOMENTARAS
Šiandien kalbame apie gailestingumo darbą, kurį visi gerai žinome, bet gali būti, kad praktikoje nevykdome jo taip, kaip turėtume. Kodėl šitai taip pat įvardyta tarp gailestingumo darbų: nuoskaudas nukęsti? Mes visi puikiai gebame pastebėti tai, kas mus skaudina ar erzina: kartais, kai ką nors sutinkame gatvėje, arba kai kas nors paskambina, tuojau pat galvojame: „kaip ilgai turėsiu klausytis šito žmogaus skundų, apkalbų, reikalavimų arba pagyrų?“. Dažnai tie, kurie mus labiausiai apsunkina ir skaudina yra arčiausiai mūsų. Toks žmogus visada atsiranda tarp mūsų giminių ar tarp kolegų darbovietėje. Net ir švenčių ar atokvėpio laiku nesame nuo jų apsaugoti. Ką gi daryti su žmonėmis, kurie mus erzina? Bet juk dažnai ir mes erziname kitus.
[…]
Taigi, savaime kyla klausimas: ar kada nors atliekame sąžinės peržvalgą, kad pasitikrintume, ar kartais ir mes nežeidžiame, neerziname kitų? Lengva badyti pirštu į kitų klaidas ir trūkumus, bet mes turime išmokti atsistoti į kito vietą.
Įsižiūrėkime į Jėzų: kiek kantrybės jis turėjo turėti per trejus savo viešosios veiklos metus! Kartą, jam einant su mokiniais, jį sustabdė Jokūbo ir Jono motina. Ji pasakė jam: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mt 20,21). Motina įkyriai kovojo už savo sūnų interesus. […] Net ir ši situacija įkvėpė Jėzų duoti esminę pamoką: jo karalystė nėra nei galios, nei garbės karalystė, kaip žemiškosios karalystės, bet tarnystės ir gailestingumo kitiems karalystė. […]
Taip Jėzaus žodžiai Jokūbo ir Jono motinai, o galiausiai ir visai mokinių grupei, nurodo kelią, kuriuo einant galima išvengti pavydo, ambicijų ir liaupsinimo pinklių. Pastebėjimas, kad kitas yra reikalingas patarimo, įspėjimo ar pamokymo neturi leisti mums pasijusti viršesniais už kitus, bet, priešingai, turi mus įpareigoti visų pirma atsigręžti į save ir pasitikrinti, ar patys elgiamės taip, kaip reikalaujame iš kitų. Nepamirškime Jėzaus žodžių: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Lk 6,41). Tegu Šventoji Dvasia padeda mums būti kantriems, kai patiriame nuoskaudą ar apsunkinimą ir nuolankiems ir paprastiems, kai duodame patarimą. (Plg. Pop. Pranciškus, Audiencija Šv. Petro aikštėje, 2016 lapkričio 16 d.)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia ši Šv. Rašto ištrauka ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kaip paprastai reaguoju, kai pasijuntu įskaudinta/as? Kaip elgiuosi su žmonėmis, kurie man įkyri, mane erzina t.y. yra man „našta“?
- Ar susimąstau ir kokiais atvejais susimąstau, kad kitas gali kęsti nuoskaudą dėl manęs, mano elgesio ar žodžio?
- Ar nujaučiu, kokias mano „naštas“ kitiems dažniausiai tenka nešti?
- Ar mano patiriamos nuoskaudos ir tos, kurias aš darau kitiems tampa mano maldos dalimi? Pvz., ar esu prašiusi/ęs Dievo malonės atpažinti, kokie mano būdo bruožai, įpročiai ar elgesys gali kitus skaudinti ar erzinti.
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:
- Atliekdama/as sąžinės peržvalgą kas vakarą pasitikrinsiu, ar kartais kokiu nors būdu nežeidžiau, neskaudinau, neerzinau kitų.
- Melsiu malonės ir dėsiu sąmonigas pastangas visuomet žvelgti „gera, giedra akimi“, ypač į tuos žmones, kurie mane „erzina“, man „įkyri“, kurie man yra „našta“.
- Kai pasijusiu įskaudinta/as, savo nuoskaudą stengsiuosi atiduoti Viešpačiui, kaip permaldavimo auką kokia nors svarbia intencija.
- Melsiuosi konkrečia malda (pvz. sukalbėsu Rožinį) už tas/tuos, kurie yra mane įskaudinę arba skaudina.
