Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiame nuo įprastinės veiklos, susitelkiame dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu turi senas tradicijas. Pavyzdžių ieškokime Šventųjų gyvenimuose. Jėzus pasitraukė į dykumą melstis bei pasninkauti. Pirmieji vienuoliai eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į nuošalias vietas, kad galėtų susikaupti ir ramiai bendrauti su Dievu.
O mes ar nenorime kartais atsiriboti nuo visko ir tyliai pamedituoti?
Praėjus dviems savaitėms po rekolekcijų, vykusių Alytaus švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčioje, perskaičiau teologo Valdo Mackelos mintis: ,,Paskutinės Vakarienės įvykiai parodo, kad siela, gyvenimas išsaugomas ne pasiliekant sau, o ją dovanojant…“ Taigi noriu pasidalinti savo mintimis ir pamąstymais.
Rekolekcijose jutau begalinę bendrystę su žmonėmis, Dievo artumą ir globą. Buvau ir tebesu laiminga, galėdama būti Dievo suburtos palaimintojo Jurgio Matulaičio bendrijos dalimi. Dėkinga nenuilstančiai draugijos vadovei Aldonai Butkevičienei už jos pasiaukojimą ir meilę kiekvienam žmogui. Gaila, kad vadovė sunegalavo ir negalėjo dalyvauti rekolekcijose, bet net ir gulėdama ligos patale sugebėjo suorganizuoti puikų renginį, kuris privertė ne vieną susimąstyti. Dėkojame kunigui Kęstučiui Dvareckui už visas dvasines dovanas, kuriomis džiaugiasi mūsų širdys.
Dvasinės pratybos su kunigu Kęstučiu Dvarecku apvalė ir nuskaidrino protą ir sielą, sustiprino pasiryžimą neapleisti maldos, pripildė širdį meilės Dievui ir artimiesiems, o gal kažkam ir akis atvėrė. Kunigas Kęstutis pasirinko itin svarbią temą ,,Sudievinti Šventieji. Kaip jais tapti?“
Pagrindinis dalykas yra priimti save tokį, kokį sukūrė Dievas. Anot apaštalo Pauliaus, atėjus pilnatvei, reikės atsiskaityti ne už brolį ar sesę, o tik už save. Kunigas Kęstutis ragino būti tokiais tobulais, koks yra mūsų Kūrėjas. Bet kaip tą pasiekti? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Našlaitis, liga, vėliau kunigystė, vyskupystė sunkiais laikais. Pasižiūrėkime į Marijos gyvenimą. Gimė mažame skurdžiame kaimelyje, susižadėjo su žymiai vyresniu Juozapu, nėštumas, Jėzaus gimimas. Daugybė sunkumų ir nežinomybės.
Tai kaip tapti šventaisiais? Jais mes tapsime tikrai ne savo, o gerojo Dievo valia. Jėzus kantriai beldžiasi į mūsų širdis sakydamas: ,,Aš noriu jums patarnauti‘‘. Tik mes ne visada atsiliepiame į tą beldimą. Galbūt negirdime, o gal nenorime girdėti. Atsibundame tik tada, kai mums blogai. O kai viskas gerai, Dievas lyg ir lieka nuošalyje. Kodėl? Išmokime kasdien Dievui padėkoti už tai, ką turime, ir jis mums padovanos tai, ko dar trūksta. Turbūt kiekvienas pamąstome, kad iki šventumo mums dar labai toli. Anot kunigo Kęstučio, tai visai netoli, tik penki žingsneliai.
Sąžiningumas. Visada sakykime tiesą. Juk apie tai mums byloja ir Dievo įsakymai. ,,Geriau karti tiesa nei saldus melas”. Šis posakis visiems gerai žinomas. Klystame visi. Tik galbūt ne visi iš klaidų pasimokome. O gal bijome prisipažinti suklydę. Manau, kad bijoti visai nėra pagrindo. Prisiminkime skaitinius iš Šventojo Rašto. Jėzus palieka visą kaimenę avių ir eina ieškoti vienos paklydusios. Savo klaidų kartais patys galime ir nematyti. Tokiu atveju tai ne nuodėmė. Stenkimės būti sąžiningi patys sau. Bus sunku – pagalbos ranką visada išties Jėzus.
Antrasis žingsnelis – būkime Kristaus sekėjais. Vykdykime Jo valią. Tai gana sunki užduotis. Štai Jėzus plauna savo mokiniams kojas. O mes kartais drįstame net jas supurvinti ir be jokios sąžinės graužaties. Apjuodiname savo draugą, kaimyną. Ir ką pasiekiame? Gavėnia – pats tinkamiausias metas apie tai pamąstyti.
Dėmesingai klausydamiesi kunigo Kęstučio nė nepajutome, kaip greitai pasiekėme ir trečiąjį žingsnelį šventumo link. Gerbkime vieni kitus. Juk ir Jėzus sakė: ,,Kur jūs, ten ir Aš“. Glauskimės vienas prie kito. Reikalui esant ištieskime ranką suklupusiam. Ne visada reikalinga fizinė pagalba, kartais reikia tik išklausyti ir suprasti. Žodis gali užmušti, bet gali ir prikelti.
Ketvirtasis žingsnelis – kasdienė nuolanki ištikimybė. Klausydamasi Kunigo Kęstučio, prisiminiau mūsų bažnyčios klebono Leono Jakimavičiaus frazę, nuskambėjusią per pamokslą: ,,Kasdien darykime mažus darbelius, bet su didele meile“. Neabejoju, taip gyvendami tikrai gausime dideles palūkanas. Kunigas Kęstutis akcentavo, kad tai turi vykti nuolat, kasdien, visą gyvenimą.
Paskutinis žingnelis lyg ir apibendrina viską, ką mes išgirdome šiose dvasinėse pratybose su kunigu Kęstučiu. Nepamirškime daryti tai, ką mums sako Dievas. Ne tik skaitykime Šventąjį Raštą, bet ir mokykimės gyventi pagal jo principus. Dievulis davė kryžių ir neškime jį. Juk kryžius gražus tik paveikslėlyje, o ne realybėje. Jis buvo sunkus visiems šventiesiems. Neužmirškime, kad žmogus gyvenime turi išspręsti daug problemų. Tik tada gali pasiekti savo tikslą. Taigi būkime kantrūs.
Grįžę iš rekolekcijų ir apmąstydami kunigo Kęstučio Dvarecko mintis, tikriausiai ne vienas pagalvojome, ar verta siekti šventumo. Kaip jis pasireikš? Galbūt džiaugsmo pliūpsniu, nuoskaudas nuplaunančiu ašarų lietumi ar nušvitimo akimirka. Ar suvokimu, kad kažkas pasikeitė širdyje? Gal ne visam laikui, gal tik trumpam, bet pasikeitė.
Ne už kalnų gražiausia metų šventė – Velykos. Jos atneš į žemę šilumą, džiaugsmą. Noriu palinkėti, kad ištirpintų ir mūsų širdžių ledus.
BIRUTĖ VITKAUSKIENĖ
Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narė
