Neseniai Punsko bažnyčioje buvo pašventintas naujas relikvijorius, kurį padovanojo Punsko parapijos palaimintojo Jurgio Matulaičio maldos grupės nariai. Priminsiu, kad relikvijorius yra specialus liturginis indas, skirtas laikyti Jėzaus Kristaus Kryžiaus dalelei arba šventųjų relikvijoms, taip pat relikvijorius naudojamas atliekant relikvijų pagerbimo apeigas pabučiuojant ar laiminant. Šiame relikvijoriuje bus saugomos ir viešai pagerbiamos palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijos, kurios lietėsi prie palaimintojo kūno. Mat yra kelių laipsnių relikvijos. Pačios brangiausios yra tos, kurios susijusios su Jėzaus Kristaus asmeniu: Jėzaus mirties kryžius, Jėzaus įkapių rūbas (Turino drobulė). Kitos labai brangios relikvijos yra apaštalų kūnai, pirmųjų kankinių kūnai. Relikvija vadinama ne tik kūno dalis, bet gali būti tam tikra medžiaga, kuri lietėsi prie šventojo kūno. Štai mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijoriuje, klebono kanauninko Česlovo Bagano rūpesčiu, buvo gautos ir įdėtos arkivyskupo drabužių ir karsto relikvijos.
Šventųjų relikvijų kultas krikščionybėje žinomas jau nuo pirmųjų laikų. Krikščionys, tikintys mirusiųjų prisikėlimu, ypatingai gerbė šventojo arba kankinio kūnus, prisilietimą prie šventojo kūno ar kapo išgyveno kaip tam tikrą prisilietimą prie antgamtybės gyvenimo danguje, į kurį šventasis jau nukeliavo. Štai neseniai buvo viešai išstatytos autentiškos šv. apaštalo Petro relikvijos, pirmojo popiežiaus kaulai, kurie buvo rasti Vatikano požemiuose po centriniu popiežiaus altoriumi. Beje, šv. Petras yra Punsko globėjas, todėl ir mums turėtų būti svarbu, kad šiandien moksliškai patvirtinta ir neabejojama, jog katalikų Bažnyčia ir dvasiniu, ir fiziniu artumu susijungusi su apaštalu Petru, kuriam Jėzus pasakė: „Tu esi Petras, Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“. Taip pat neabejoja ir šv. Pauliaus relikvijomis, esančiomis jo garbei pastatytoje bazilikoje. Prieš kelerius metus specialus zondas su kamera buvo įvestas į apaštalo Pauliaus sarkofago vidinę ertmę ir pamatyta rausvos spalvos drobulės, būtent taip I amžiuje pirmieji krikščionys vyniodavo kankinių kūnus.
Iš ankstyvosios Bažnyčios laikų išliko nuostabus laiškas apie vyskupo Polikarpo nukankinimą, įvykdytą 157 metais, jame Smirnos (dabartinė Turkija) krikščionys rašo:„Surinkę Polikarpo kaulus, kurie brangesni už rečiausius perlus ir gryną auksą, mes juos sudėjome ten, kur buvo įprasta. Ir toje vietoje kaskart, kai tik bus įmanoma, džiūgaudami susirinksime ir Viešpačiui leidus švęsime jo kankinystės sukaktį, prisimindami ir kitus, kurie pasitiko tokį patį likimą, ir padėdami pasiruošti tiems, kurie kankinystę pasitiks ateityje“.
Taip pat turėtume žinoti, jog kiekviename bažnyčios pastato altoriuje, ant kurio yra aukojamos šv. Mišios, toje vietoje, kur dedama ostija ir statoma taurė, altoriaus viršaus akmenyje turi būti inkrustuotos šventųjų kankinių kaulų relikvijos. Tai paliudija tradicijos tęstinumą, kuomet pirmieji krikščionys rinkdavosi prie savo kankinių ir ten švęsdavo Eucharistiją. Šventojo kankinio relikvija altoriuje yra tarsi patikimumo garantas, jog esame toji pati Bažnyčia – Kristaus įsteigta Bažnyčia, Kankinių Bažnyčia, Keliaujanti, Kovojanti, Šventųjų ir Nusidėjėlių Bažnyčia, taip pat Dangiškoji Bažnyčia. Kad ir maža šventojo Kūno dalelė sustiprina mus apaštališkajame tikėjime, drauge su mumis yra tas, kuris jau yra Danguje, nuėjęs ten, kur mes norime patekti, ir per šv. Mišias stengiamės įsijungti į tą Amžinąjį Švenčiausiosios Trejybės šlovinimą.
Baigdamas šį trumpą pamąstymą apie relikvijas noriu dar pabrėžti labai gražią relikvijų pagerbimo apeigą – pabučiavimą. Taigi bučinys irgi yra liturginė apeiga. Kunigas per šv. Mišias du kartus bučiuoja altorių bei kartą Evangelijų knygą, o štai tikintieji šį gestą atlieka per relikvijoriaus pabučiavimą. Labai gražu, kai visa bendruomenė išsirikiuoja ir pamažu pamažu juda link švento pasveikinimo. Pagalvokime, kiek mūsų protėvių bučiavo tą patį relikvijorių, prie kurio ir mes atsargiai prisiglaudžiame lūpomis. O kai susirenka visi ir pabučiuoja relikvijorių, tai tarsi būtų, kad vienu pabučiavimu mes ne tik pabučiuojame relikviją, bet per tą patį gestą savo meilės judesį išdaliname visiems, esantiems drauge bažnyčioje. Pabučiavus šventojo relikviją svarbu pareiti namo ir pabučiuoti likusius savo artimuosius. Argi ne gražu: šventojo relikvija mums primena ir netgi skatina nepamiršti bučiuoti savo mylimuosius.
Kun. Marius, punskas.pl