…kad nei viena diena nepraeitų be maldos
(PJM)
Liepos 13 d., šeštadienis. Marijampolės dekanato diena, maldos už

artimo meilės liudytojus diena.
Į baziliką, tikra to žodžio prasme, suplūdę maldininkai meldėsi už „Carito“ narius,
socialinius darbuotojus, savanorius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus.
Atvykusiųjų registracija skelbia, kad šią dieną meldėsi Kybartų, Alvito, Varėnos,
Gelgaudiškio, Mosėdžio, Prienų, Igliaukos, Kazlų Rūdos, Balbieriškio, Tauragės,
Elektrėnų, Kaišiadorių, Vilniaus Carito, pasauliečių pranciškonų, Maltos ordino ir
kitų tikėjimo grupių piligrimai.

Katechezę skelbė monsinjoras, teologijos licenciatas Žydrūnas Vabuolas,
Vilniaus arkivyskupijos Caritas kapelionas. Pradėjęs sveikinimu visiems karitiečiams,
priminė atlaidų temą apie maldos reikalingumą. Palygino gyvenimą maldoje su
įsimylėjusiu vyriškiu, kuris negalėtų išgyventi nei dienos nepamatęs mylimosios. Tai
galima perfrazuoti į jauseną ir pokalbį su Dievu: kad gyvenčiau, Dieve, ryte turiu būti
įsitikinęs, jog dieną pasikalbėsiu su tavimi. Jau nuo vaikystės visi žinome, kad
melstis svarbu ir būtina, be maldos negalėtume būti tikinčiais žmonėmis. Kunigas
Žydrūnas aptarė pasitaikančius priešinimus asmeninės ir bendruomeninės arba
Bažnyčios maldos. Nėra gerai save nuraminti, kad meldžiamės asmeniškai, nes to
nepakanka, būtinos abi maldos formos, jos viena kitą papildo. Negalimas ir maldos
bei gyvenimo priešinimas, kai sakoma: „nesimeldžiu ir geriau gyvenu pagal Dievo
valią“. Gal tai kažkuria prasme aktualu ir karitiečiams, nes jiems kartais tenka
pasirinkti: tarnystę ar maldą? Atrodo, kad nėra kada melstis, reikia padėti žmonėms.
Prelegentas pateikė pavyzdžių iš šv. Vincento Pauliečio, pasaulinio Carito globėjo,
tarnavusio vargšams, kuris ragino nedelsiant rūpintis vargšais, nes tai yra „užvis
svarbiausia“ ir tai daryti aukojant Dievui lyg maldą. O a.a. popiežius Benediktas XVI
rašo: „Kas meldžiasi, tas nešvaisto savo laiko…“ ir pateikia pavyzdį apie Motiną
Teresę, artimo meilės šventąją, kuri jėgų savo darbams atlikti sėmėsi tik iš maldos.
Matome, kad ir vienas, ir kitas pabrėžia maldos reikšmę atliekant gailestingumo
darbus. Karitiečiams ji yra būtina – iš daugelio priežasčių bent dėl 3: per maldą kyla
meilė darbui, nes be meilės joks darbas neturi vertės; malda moko nuolankumo ir
pasitikėjimo (vilties); moko tokio nuolankumo, kaip būti žmonių neįvertintam ir to
net nesiekti. Ir Jėzus ragina nesiekti pagyrų, o PJM pavyzdys, jo siekis būti „mazgote,
puodkele“ parodo Palaimintojo norą viską atiduoti Bažnyčios augimui, tarpimui. Tai
atrodo labai radikalu, bet jis daug gyvenime patyrė ir pažeminimų, ir paniekinimų, o
„Užrašuose“ skaitome: „Malda, darbas dėl Dievo ir vargai su kentėjimais dėl
Bažnyčios išvien susipynę visą mano gyvenimą tesudaro.“

Apibendrindamas katechezę kunigas Žydrūnas sugrįžta prie pradžios
minčių apie įsimylėjusį vyrą ir jo laukimą palygina su Dievo laukimu, teigdamas,
kad Dievas laukia mūsų maldoje. „Ne tik mums svarbu melstis – ir Jam svarbu, kad
mes melstumės; Jis mus myli, mūsų išsiilgsta. Šia prasme malda – tai meilės darbas
Dievui“.

Pradėdamas Šv. Mišias JE Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
pasidžiaugė ir padėkojo taip gausiai susirinkusiems maldininkams, visos Lietuvos
piligrimams, Carito, Maltos ordino savanoriams, PJM draugijos nariams, broliams
kunigams, diakonams, seminaristams. Pristatė Šv. Mišiose giedosiantį Vilniaus
Palaimintojo Jurgio Matulaičio chorą (vadovė Indrė Pinkevičė).

Homiliją skelbė kunigas Mantas Šideikis, Kauno arkivyskupijos Caritas
kapelionas, kuris palietė tris temas: Dievo, Palaimintojo ir Carito. Pakviesdamas
melstis už Caritą kunigas Mantas pabrėže, kad tai ypatinga tarnystė, tai ne tik meilė,
tarnavimas žmogui, bet tai ir malda bei ištikimybė Kristui, kurią savo gyvenimu
liudijo ir Palaimintasis. Tai yra mums pavyzdys, kaip gyventi, mylėti, tarnauti.
Pateikia pavyzdį iš tėvo Jurgio gyvenimo, kaip jis pats tai įgyvendina. Vilniaus
arkivyskupas sužinojo ir aplankė skurdžią šeimą, nunešė maisto, drabužių, kitų
daiktų, bet, svarbiausia, skyrė laiko, išklausė, paguodė ir suteikė viltį išgyventi. Meilė
ir tarnystė gali pakeisti žmonių gyvenimus. Tik per meilę galime keisti gyvenimą,
daryti gerus ir reikalingus darbus. Tai yra mums, šiandien dirbantiems, pavyzdys, tai
kelrodis karitiečiams. Kunigas prisiminė ir padėkojo moterims, prieš 35 metus
atkūrusioms Carito organizaciją, paminėjo Emiliją Montvilienę, kuri, kaip ir kitos 7
moterys, su sese Albina Pajarskaite, įkvėptos Palaimintojo, atliko šį kilnų darbą.
Kunigas kalbėjo ir apie savo veiklą Carito organizacijoje, pagalbą
Ukrainos pabėgėliams, apie kitų žmonių pagalbą ir apibendrino, kad kiekvieną
žmogų reikia mylėti nežiūrint jo klaidų ar nuodėmių. Toks požiūris ypač svarbus
dirbantiems socialinės tarnystės srityje. Palaimintasis primena mums, kad kiekvienas
žmogus yra vertas meilės ir pagarbos nepaisant jo padėties ir gyvenimo būdo. Turime
atminti, kad Dievas mato kiekvieną mūsų darbą, pastangas ir vertina. Tegul tėvo
Jurgio žodžiai įkvepia mus tęsti savo tarnystę su didele meile ir dideliu atsidavimu.
Tegul šiandienos Evangelijos žodžiai suteikia mums drąsos nebijoti iššūkių, kuriuos
galime sutikti savo kelyje. Baigdamas homiliją kunigas Mantas pakvietė visą
bažnyčią melsti Dievą už Carito narius bei visus socialinėje srityje dirbančius ir
paragino pasiploti patiems sau. Po šventovės skliautais nuaidėjo garsūs plojimai.
Vakarinėje šios dienos dalyje – Švč. Mergelės Marijos, Maldos Moters,
vakaras su bendruomene „Gloriosa Trinita“, kuri maldomis ir giesmėmis šlovino
Dievą ir Mariją. Iškilmių vigilija, maldos budėjimas prieš pagrindinę atlaidų dieną
po Šviesos kelio procesijos su Švč. Sakramentu miesto gatvėmis. Kartu su
marijampoliečiais meldėsi ir piligrimai iš Sokulkų Šv. Antano Paduviečio parapijos,
kurie jau daug metų pėsčiomis ateina į Palaimintojo atlaidus. Nuo 22 valandos
nuvingiavo Šviesos procesija nešdama Fatimos Mergelės Marijos statulą ir vėliavas,
darydama sustojimus, pagarbindama Dievą prie Šv. arkangelo Mykolo globos namų,
Marijonų gimnazijos, Rygiškių Jono gimnazijos (kurioje mokėsi tėvas Jurgis), J.
Basanavičiaus aikštėje prie paminklo Tautai ir kalbai. Su giesmėmis pradėjome Švč.
Sakramento adoraciją Palaimintojo koplyčioje, kuri tęsėsi iki 7.30 valandos. Visą
naktį tikintieji meldėsi, šlovino Dievą apmąstydami Jo gailestingumą ir begalinę
meilę, kalbėdami Rožinį ir giedodami giesmes arba tylomis suklupę prieš Viešpatį.

Vida Mickuvienė, PJM draugijos Marijampolės skyriaus
vadovė

Nuotraukos Tomo Vitkausko ir Donato Pranckevičiaus