Velykos yra naujojo sukūrimo šventė. Jėzus prisikėlė ir nebemirs. Jis atlapojo vartus į naują gyvenimą, kur nėra nei ligos, nei mirties. Jis priėmė žmogų į patį Dievą. „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“, – sakė Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (15, 50). Bažnyčios rašytojas Tertulijonas III amžiuje apie Kristaus ir mūsų prisikėlimą išdrįso parašyti: „Būkit ramūs, kūnas ir kraujas Kristaus dėka įgijo vietą danguje ir Dievo karalystėje“ (CCL II 994).
DIEVO ŽODIS
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. (1 Kor 15, 3-5)
Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! (Lk 24, 5-6)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Apmąstyk, kaip Kristaus prisikėlimas užtikrina mūsų viltis. Prisikėlimas – tai mūsų būsimos laimės ir garbės paveikslas ir užtikrinimas. Šv. Rašto žodžiai – tikra kalba. Jei su Juo čia numirsime, tai su Juo ir gyvensime; jei kentėsime su Juo, tai ir viešpatausime. Jei paniekinti būsime, tai ir garbę apturėsime. […]. Toks yra Dievo žodis. Negalime juo abejoti. Jei dabar rūpinsimės į Jį panašūs būti, tai į Jį būsime panašūs ir po prisikėlimo. Mūsų laimės mastas bus pagal panašumą. Ištesės Kristus, ką žadėjęs. Artintis prie Jo, tapti į Jį panašiu – tai kviečio grūdas: numirti sau ir pasauliui.
Prisikėlęs Kristus pasirodydavo skaistus, gražus. Rodykimės ir mes tokie savo laikysena ir veiksmais: nusižeminimu, darbais ir meile, mintimis danguje gyvendami. Prisikėlęs Kristus kalbėjo apie Dievo karalystę. Ir mes keiskime savo kalbas, apie Dievą daugiau kalbėkime.
Tikiuosi, kad eidama(s) paskui Tave, pateksiu į Tavo garbę. Tikiu, nes tu taip sakei ir mokei.
(Asketinė konferencija „De Christi resurrectione“)
KOMENTARAS
Per Velykas, savaitės pirmosios dienos rytą, Dievas vėl ištarė: „Tebūna šviesa!“ Pirma to buvo naktis Alyvų kalne, saulės užtemimas per Jėzaus kančią ir mirtį, kapo naktis. Bet dabar vėl pirmoji diena – kūrinija prasideda iš naujo. „Tebūna šviesa, – taria Dievas, – ir šviesa pasirodė.“ Jėzus prisikelia iš kapo. Gyvybė stipresnė už mirtį. Gėris stipresnis už blogį. Meilė stipresnė už neapykantą. Tiesa stipresnė už melą. Praėjusių dienų tamsa išsisklaido akimirką, kai Jėzus prisikelia iš kapo ir pats tampa gryna Dievo šviesa. Tačiau tai susiję ne tik su juo ir anų dienų tamsa. Su Jėzaus prisikėlimu iš naujo sukuriama pati šviesa. Jėzus mus visus įtraukia į naują prisikėlimo gyvenimą ir nugali visą tamsą. Jis nauja Dievo diena, skirta mums visiems.
Bet kaip tai turi įvykti? Kaip visa turi nusigauti iki mūsų, kad tai neliktų vien žodžiu, bet taptų tikrove, į kurią būtume įtraukti? Tiltą, per kurį mus pasiekia nauja diena, Viešpats nutiesė Krikšto sakramentu ir tikėjimo išpažinimu. Per Krikštą Viešpats sako jį priimančiajam: Fiat lux – Tebūna šviesa. Tada ir pas mus ateina naujoji Dievo diena – nesugriaunamo gyvenimo diena. Kristus paima mus už rankos. Nuo tada esi jo laikomas ir taip eini į šviesą, į tikrąjį gyvenimą […]
Žmogui tikrai grėsminga tamsa yra tai, kad jis gali regėti ir tyrinėti apčiuopiamus materialius daiktus, bet nemato, kur link eina ir iš kur kyla pasaulis. Nemato, kur link eina mūsų pasaulis, kas yra gera ir bloga. […] Todėl tikėjimas, parodantis mums Dievo šviesą, yra tikrasis apšvietimas, Dievo šviesos įsiveržimas į mūsų pasaulį, akių atvėrimas tikrajai šviesai. […]
Velyknaktį, naujojo sukūrimo naktį, Bažnyčia išreiškia šviesos slėpinį labai savitu ir nuolankiu simboliu – Velykų žvake. Tai – šviesa, kuri gyva auka. Žvakė šviečia degindama save pačią. Ji teikia šviesą pati save atiduodama. Ji įstabiai vaizduoja Kristaus, kuris save atiduoda taip dovanodamas didžią šviesą, velykinį slėpinį. Antra, mes turime atsiminti, kad žvakės šviesa – tai ugnis. Ugnis yra pasaulį formuojanti jėga, perkeičianti galia. Ugnis šildo. Čia ir vėl išryškėja Kristaus slėpinys. Kristus, šviesa, yra ugnis, liepsna, sudeginanti blogį ir taip perkeičianti pasaulį bei mus pačius. […]
Žvakė, pirmiausia yra bičių darbo vaisius. Taigi įtraukiama visa kūrinija. Kūrinija žvakėje tampa šviesos nešėja. Tačiau, pasak Bažnyčios tėvų, joje kažkaip glūdi ir tyli užuomina apie Bažnyčią. Gyvos tikinčiųjų bendruomenės bendradarbiavimas Bažnyčioje yra tartum bičių veikla, statydina šviesos bendruomenę. Tad žvakėje galime įžvelgti ir raginimą mums patiems bei mūsų bendrystei Bažnyčioje, kuri yra čia tam, kad Kristaus šviesa galėtų apšviesti pasaulį.
[…]prašykime Viešpaties, kad jis leistų mums patirti jo šviesos džiaugsmą ir kad patys taptume jo šviesos nešėjais, idant pasaulyje per Bažnyčią suspindėtų Kristaus veidas (plg. Lumen gentium, 1).
(Popiežiaus Benedikto XVI homilija. 2012-04-07)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Ar yra buvę momentų, kai jaučiau, jog Jėzaus prisikėlimo šviesa mane išvedė iš tamsos? Kokie tie momentai?
- Kaip Jėzaus Prisikėlimas keičia mano supratimą apie gyvenimą ir mirtį?
- Ar esu buvęs/buvusi „šviesos nešėju/nešėja“ kitiems? Kada ir kaip, kokiose situacijose? Kaip galėčiau nešti šviesą savo aplinkoje?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Skirsiu laiko maldoje apmąstyti, kas man labiausiai padėtų suprasti ir priimti Kristaus prisikėlimo džiaugsmą ir juo gyventi kasdienybėje.
- Atrasime konkretų būdą ugdyti tarpusavio bendrystę kaip PJMD skyrius ar maldos grupė, kad per mus “Kristaus šviesa galėtų apšviesti pasaulį”.
- Atlikdama(s) dienos peržvalgą, atkreipsiu dėmesį į tai, apie ką dažniausiai kalbėjau? Ar mano bendravimas su kitais nešė šviesą, viltį, džiaugsmą?
- Prisimindama(s) savo Krikštą, ruošdamasi(s) atnaujinti Krikšto pažadus, kasdien apmąstysiu po vieną Tikėjimo išpažinimo tiesą/teiginį.
