Šį kartą sustosime ties Sukūrimo slėpiniu. Jau vien faktas, kad mes egzistuojame, sukūrimo slėpinys ir kūrinių grožis žmogaus širdyje sužadina maldą (plg. KBK, 2566).
DIEVO ŽODIS
Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes. […]
Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, –
kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. (Ps 8, 2-7)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Visame sutvėrime Dievo galybė atsispindi. Žiūrėdamas į kūriniją, gali prie Dievo pakilti. […] Neprotingi, kurie neieško, nekyla mintimi ir širdimi aukštyn. Kas, į kūrinius žvelgdamas, Dievo nepasiekia – tik kevalą tepažįsta. Šventa širdis kyla pamačiusi gėlę, mažiausią daiktą. Ji moka, žiūrėdama į gamtos knygą, pažinti Sutvėrėją. („De usu creaturum“)
Kas yra meilė? Abipusis davimas vienas kitam to, ką turi. Nes tai ne tik jausmas, kuris nepriklauso nuo mūsų, ar žodžiai, kurie per lengvai praeina, bet, pirmiausia, veiksmai. Taip pats Dievas praktikuoja meilę mums. […] Jis davė mums viską, ką gero turime prigimtine ir antgamtine tvarka: įmantriai nuaustą kūną, kad žmogus yra regimojo pasaulio karalius, jėgą ir sveikatą. Davė visa tai ir palaiko. O taip pat ir daugybę kūrinių mūsų poreikiams patenkinti. Visa tai – Dievo dovanos. Ir kiekvienoje iš jų – tokia begalybė galios ir gėrio. Tik įvertinę Dievo meilę mums, pajuntame pareigą būti dėkingi.[…] Jei tik mokėtume tikėjimo akimis žvelgti į mus supantį pasaulį, mūsų siela dažnai skristų pas Dievą. („Apie Dievo meilę“)
KOMENTARAS
Pirmieji Biblijos puslapiai – tarsi dėkojimo himnas. Sukūrimo istorijoje vis kartojasi priegiesmis, atkreipiantis dėmesį į kiekvieno kūrinio gerumą ir grožį. Dievas savo žodžiu pašaukia kūrinius į gyvenimą, ir […] vietoj chaoso atsiranda gyva kūrinija. Galiausiai Dievas sukuria ir žmogų. Jo pasirodymas tarp kūrinių Dievui kelia dar didesnį džiaugsmą ir pasitenkinimą. „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).
Malda yra susijusi su nuostaba, sugebėjimu stebėtis kūrinijos didybe. Aštuntoji psalmė sako: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 4-5). Besimeldžiantysis kontempliuoja […] didingą žvaigždėtą dangų, kurio begalybę mums šiandien parodo astrofizika, ir klausia savęs, kokio neapsakomai didingo meilės įkvėpto plano reikėjo tai didybei sukurti… Ir kas gi yra žmogus toje neaprėpiamoje begalybėje? „Beveik niekas“, sako kita psalmė (plg. Ps 89, 48). Trapi, pažeidžiama, maža būtybė, kuri gimsta ir miršta. Šiandien jis yra, o rytoj jo jau nėra. Tačiau tik žmogus yra sąmoninga būtybė, pajėgi suvokti jį supančios kūrinijos grožį.
Maldoje žmogus atranda, kad nėra niekas, kad visatos slėpinio raktas yra gailestingumas, geranoriškas žvilgsnis, kurį susitinka mūsų akys. Kaip sako psalmė, Dievas sukūrė mus tik truputį žemesnius už save ir apvainikavo mus garbe ir didybe (plg. Ps 8, 6). Savo prigimtimi esame beveik niekas, tačiau pašaukimo prasme esame didžiojo Valdovo vaikai, apvainikuoti jo garbe ir didybe.
Kai buvo rašomas Biblijos pasakojimas apie Sukūrimą, Izraelio tautai buvo ne patys šviesiausi laikai. Priešai buvo užėmę šalį, daug žmonių buvo ištremti ir paversti vergais Mesopotamijoje. Tauta neturėjo nieko: nei tėvynės, nei šventyklos, nei normalaus socialinio ir religinio gyvenimo. Tuomat pasakojimas apie pasaulio Sukūrimą padėjo žmonėms iš naujo pamatyti, kad jie turi už ką dėkoti. Malda atveria duris vilčiai. Kai meldiesi, viltis auga, stiprėja. Kas meldžiasi – žino, kad viltis yra stipresnė už nusivylimą, tiki, kad meilė yra galingesnė už mirtį, kad tikrai ateis diena, kai sulauksime meilės pergalės, nors ir nežinome, nei kaip, nei kada tai įvyks.
Maldos žmonės kartoja pirmiausia sau, o paskui ir visiems kitiems, kad šis gyvenimas, nežiūrint visų sunkumų ir išbandymų, nepaisant juodų dienų, yra pripildytas malonių, kuriomis telieka stebėtis. Besimeldžiančių žmonių veiduose spindi šviesa, net ir tamsiausiomis dienomis saulė nesiliauja jiems šviesti. Malda nušviečia tave, nušviečia tavo sielą, nušviečia tavo širdį, tavo veidą. Net tamsiausiomis akimirkomis, net didžiausios kančios metu.
Ar kada pagalvojai, kad turi būti vilties ir džiaugsmo nešėju? O gal renkiesi nešti blogas naujienas, kurios liūdina kitus? Mes visi esame pajėgūs nešti džiaugsmą. Šis gyvenimas yra Dievo mums duota dovana. Jis per trumpas, kad jį praleistume liūdėdami ir būdami apkartę. Šlovinkime Viešpatį, paprasčiausiai džiaugdamiesi, kad esame. Žvelkime į visatą, matykime jos grožį, žvelkime ir į savo kryželius ir sakykime: „Bet tu esi. Tu mus taip sukūrei, sukūrei sau“. Būtina pajusti tą neramybę širdyje, kuri veda į dėkojimą Dievui ir Jo šlovinimą. Mes esame didžiojo Karaliaus, Kūrėjo vaikai, sugebantys atpažinti Jo pėdsakus, Jo ženkus kūrinijoje, matyti, kad ji buvo sukurta iš meilės. […] Viešpats mums tepadeda tai geriau suprasti ir tarti jam „Ačiū“. Tas mūsų „Ačiū“ ir bus gražiausia malda. (Popiežiaus Pranciškaus katechezė apie maldą. 2020-05-20).
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kokią vietą mano santykyje su Dievu ir mano maldos gyvenime užima dėkojimas? Už ką, kada ir kaip dažniausiai dėkoju Dievui? Kas pažadina mano dėkingumą?
- Kaip mano dienoje, gyvenime atsiskleidžia žinojimas / tikėjimas, kad viltis yra stipresnė už nusivylimą, kad meilė yra galingesnė už mirtį, kad tikrai ateis diena, kai sulauksime meilės pergalės?
- Kokias naujienas dažniau nešu: džiaugsmo ar blogas, tas, kurios liūdina kitus? Kas man padeda būti vilties ir džiaugsmo nešėja/u?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Kuo dažniau dėkosiu Dievui už dalykus, kurie atrodo savaime suprantami arba apie kuriuos rečiau susimąstau, pvz.: už tai, kad išaušo rytas, kad turiu namus, kad šiandien valgiau pusryčius, pietus…, kad turiu troškimą augti Dievo pažinime ir meilėje, už Jėzų Eucharistijoje ir t.t.
- Kasdien bent kartą sąmoningai pastebėsiu kūrinijos grožį savo įprastoje aplinkoje ir stabtelėsiu pasigėrėti juo: pražydusia gėle, paukščio giesme, saulėlydžiu ir t.t.
- Praktikuosiu “Dešimties pirštų” dėkojimo maldos būdą: kas vakarą peržvelgsiu praėjusią dieną, lenkdama/s pirštus įvardysiu dešimt dalykų, už kuriuos esu dėkinga/as (net jei diena buvo sunki, nemaloni ar nuobodi) ir už kiekvieną padėkosiu Dievui – visų dovanų Davėjui.
- Kas kartą, bendraudaudama/s su žmonėmis, stengsiuosi pasakyti ką nors gero, viltingo, kuo nors pasidžiaugti ir budėsiu, kad mažiau dejuočiau, skųsčiausi, murmėčiau, kritikuočiau ir t.t.
