„Atsiliepdamas į mūsų brolio Antano Vaičiaus, Telšių apaštalinio administratoriaus, daugybės kitų brolių vyskupystėje ir nesuskaitomos daugybės tikinčiųjų  prašymus, išklausęs Šventųjų Skelbimo kongregacijos patarimo, savo Apaštališkaja galia nurodau, kad nuo šiol Garbingasis Dievo tarnas Jurgis Matulaitis būtų vadinamas Palaimintuoju ir, kad jo šventė kasmet būtų švenčiama jo gimimo dangui dieną, sausio 27-ąją, tose vietose ir tokiu būdu, kaip numato teisė. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.  (Beatifikacijos formulė, kurią Šv. Jonas Paulius II ištarė 1987 birželio 28 d., Šv. Petro bazilikoje).

Šiemet minėsime jau 30-ąsias šio įvykio metines. Taip pat ir nuostabiojo 1987 liepos 11-12 d. savaitgalio Marijampolėje, kur minios tikinčiųjų sutiko iš Romos grįžusią, J. E. vysk. Vaičiaus vadovaujamą delegaciją, ir drauge dėkojo Dievui už šią dovaną – lietuvį Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Rengdamiesi PJMD metinei konferencijai įsiklausykime kaip anuomet naująjį Palaimintąjį Bažnyčiai pristatė šv. pop. Jonas Paulius II, susimąstykime apie šio įvykio esmę, jo svarbą kiekvienam iš mūsų asmeniškai.

DIEVO ŽODIS

  • Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. (Rom 6, 3-4, 8-11)
  • Kas mylitėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“. (Mt 10, 37-42)
  • Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. (1 Kor 9,22b)

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Kokiu gi keliu ėjo šventieji? Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo keliu. Netinka manyti, kad šventieji buvo kitokie žmonės, nei mes. Ir jie turėjo tas pačias aistras, tą patį kūną, pilną geismų ir silpnybių, ir visi pradėjo nuo kovos ir savęs nugalėjimo, taip sekdami Kristaus balsą, kuris sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

[…] Ir apgaudinėja save tas, kuris mano, kad šventumą galima pasiekti kitu keliu, kuris stebisi, kad nežiūrint gerų pasiryžimų, vis nupuola, kad nežiūrint tiek dažnų išpažinčių, nuolat grįžta prie blogio, dėl kurio save kaltina.

Ne tas šventumą greičiausiai pasieks, kuris nemato savyje ydų ir blogio, bet tas, kuris drąsiai eina pirmyn, kuris, nors ir nupuola, bet vėl keliasi ir eina pirmyn.

Šventieji ėjo kryžiaus keliu, pareigų keliu, atsidėdavo smulkių, tylių, kasdieniškų dorybių praktikai. Ir mes eikime paskui juos tuo keliu. […] Bet, iš kitos pusės, nemanykime, kad šis pareigos kelias yra lengvas. Ištikimybė mažuose dalykuose yra mūsų prigimčiai labai sunki, reikalauja budrumo, pastangų, darbo ir kovos. Ir maža yra tų, kurie pasiekia šventumą, nes maža tų, kurie ištvermingai vadovaujasi uolumu. Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs  kasdieniame gyvenime, tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo. Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kai visada ir visose aplinkybėse elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.

[…]  Gerai įsidėmėkime, kad šventumo esmė yra meilė. Visų pirma – Dievo meilė, o Dievuje – meilė artimui.  Vienintelė ir didelių, ir pačių mažiausių darbų vertė yra Dievo meilė. Ji sudaro visokio tobulumo ir šventumo esmę. Visokie išoriniai šventumo ženklai tėra sublizgėjimas, sužydėjimas, šventumo vaisiai, o esmė yra meilė. Dievo meilė būtinai veda į artimo meilę, nes ji geba išplėsti mūsų širdis. Dievo meilė gimdo artimo meilę, ne piktą, savanaudišką, bet pasiaukojusią meilę, pasišvenčiančią kitų gėriui.  (Pal. Jurgis, asketinė konferencija „Apie šventumą“)

Kada prisiėjo tvirtesniais apžadų ryšiais su Viešpačiu susirišti, ir mane baimė ėmė. Tik atsiminęs šv. Evangelijos žodžius:  jei grūdas įbertas į žemę neapmirs, pats sau vienas liekasi, neišduoda gyvatos; pasiryžau apmirti sau ir paskęsti, vildamasis, kad Kristuje atgimsiu. O ir dabar Brolau gerai žinau, kad sunku nors kiek aukštyn palypėti tobulybės keliu; kaip bematant, žiuri žmogus jau ir vėl žemyn nukritęs. Bet […] esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tūkstančius kartų žemyn tektų nukristi ir nupulti; bet vis kelsiuos, lipsiu aukštyn, o tikiuosi kad Dievas padės ir įgysiu tą dangaus karaliją.[…] – Rašai kad eilė metų ant Tavęs jau yra uždėjusi savo delną. Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad ne per vėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikys, sudegys.  Ar nežinai kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. […]. Ant galo grįžus, kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikrųjų visa širdimi mylėt Dievą, ieškoti visame Dievo, gyventi kas kart didesnėje su Dievu vienybėje;  stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtu apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1909 spalio 15 d.)

 

KOMENTARAS

Arkiv. Jurgis Matulaitis, ryžtingai ir ištikimai kildamas šventumo laipsniais net tik vyskupiškoje pasiuntinystėje, bet ir visame kunigiškame ir vienuoliškame apaštaliniame veikime, vykdytame „Kristui ir Bažnyčiai“, galėjo kartu su Šv. Pauliumi išpažinti: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9,22b)

Jis pats norėjo tapti tuo kviečio grūdu, kuris apmiršta žemėje, kad neliktų vienas, o galėtų duoti gausių vaisių (plg Jn 12,24). Tai liudija jo žodžiai, kuriuos kaip dvasinį testamentą paliko savo dienoraštyje. Noriu juos šiandien pakartoti drauge su jumis: „O Jėzau, leisk, kad aš pasiaukočiau Tavo Bažnyčiai ir Tavo krauju atpirktoms sieloms, kad gyvenčiau su Tavimi, kad dirbčiau su Tavimi, kad kentėčiau su Tavimi, ir, kaip tikiuosi, kad mirčiau ir karaliaučiau drauge su Tavimi“. (Šv. Jonas Paulius II, Apaštalinis laiškas Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejaus proga, 1987 m. birželio 5d.)

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai. Jis buvo tikras „Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas“, uolus ir nenuilstantis sielovados darbininkas ne tik Tėvynėje, bet ir Lenkijoje, Romoje  bei kitose vietose – drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, už visa labiau ir visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymo reikalui.

Kad jis sugebėjo nugalėti visokeriopus išmėginimus ir būti visų labai kilniai įvertintas, tai priklauso nuo jo ypatingu būdu praktikuotų dorybių. Tai patvirtina gausūs liudijimai iš įvairių sričių, kuriose reiškėsi gausių vaisių davusi jo kaip ganytojo veikla: nuo uolaus kunigiško apaštalavimo iki svarbių Šventojo Sosto jam patikėtų pareigų; nuo akademinio dėstymo iki praktinio kultūros bei socialinio teisingumo reikalavimų puoselėjimo, taip pat nuolatinių asmeninių įsipareigojimų vargdienių ir beturčių naudai. Ypač noriu priminti jo rūpinimąsi vienuoliniu gyvenimu. Jis tai parodė, atnaujindamas Kunigų Marijonų kongregaciją, įsteigdamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Seserų ir Eucharistinio Jėzaus tarnaičių vienuolijas. […] Visi  šie padariniai kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kuris palaikė nuolatinę jo vienybę su Dievu. […]

Šiai dienai skirtoje Evangelijoje girdime Viešpaties žodžius: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 38-39). Jie labai tiksliai nusako arkivyskupo Jurgio pašaukimą ir gyvenimą. Per penkiasdešimt šešerius metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Ėmė tad savo kryžių. O kryžiai, kuriuos jis turėjo imti ir nešti, buvo daugeriopi. Ėmė jis tuos kryžius ir sekė paskui Kristų. Įvairiais atvejais buvo pasirengęs „paaukoti gyvybę dėl Kristaus“. […] Neieškojo savęs. Nesiekė „surasti sau gyvenimą“. Priešingai, buvo pasirengęs ne vienu atveju prarasti savo gyvenimą. Kaip tik dėl to pasiekė tą gyvenimo pilnatvę, kurią žmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristumi, kitus vedė Evangelijos keliu – tuo keliu, kuris yra Krikšto Kristuje vaisius ir pasekmė.

Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10, 41). Toks yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą.

Taigi drauge su naujuoju Palaimintuoju, stojančiu jūsų akyse šalia Lietuvos Globėjo šventojo Kazimiero, meldžiame, kad jūs be paliovos būtumėte verti Kristaus. Jis gi sako: „Kas ima savo kryžių ir seka paskui mane, tas vertas manęs!”

Tegu Pal. Jurgio pavyzdingas gyvenimas ir pasiaukojanti ganytojo tarnystė būna mums visiems paraginimas saugoti ištikimybę įsipareigojimams, kuriuos priėmėme šventuoju Krikštu. (Šv. Jonas Paulius II, Arkiv. Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju šv. Mišių homilija, 1987 m. birželio 28 d.)

Be kita ko, verta prisiminti arkiv. Jurgio pasauliečių apaštalavimo organizavimo veiklą, Bažnyčios socialinio mokslo paskleidimą. Šia iniciatyva jis pažadino tikinčiųjų atsakomybę, siekiant visa atnaujinti Kristuje. (Šv. Jonas Paulius II, audiencija lietuviams piligrimams, 1987 birželio 27 d.)

SUSIMĄSTYMAS

  • Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

 

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  1. Ar pameni Pal. Jurgio paskelbimo palaimintuoju įvykius? Ką išgyvenai tomis 1987 m. birželio/liepos dienomis? Gal tą liepos 12 d. buvai Marijampolėje? Gal įvykis buvo kaip nors minimas Tavo parapijos bažnyčioje?
  2. Kaip šiandien supranti šio įvykio reikšmę? Kokią reikšmę Tau asmeniškai, Tavo tikėjimo kelionei turi tai, kad lietuvis arkiv. Jurgis Matulaitis yra Bažnyčios Palaimintasis?
  3. Ar esi patyrusi/ęs malonę per Pal. Jurgio užtarimą? Paliudyk apie tai.
  4. Koks Pal. Jurgio šventumo bruožas, koks jo žodis, mintis, pamokymas Tau yra svarbiausias? Kodėl? Kaip jį supranti ir taikai savo gyvenime?
  5. Ką Tau yra davęs ir duoda dalyvavimas Pal. Jurgio Matulaičio draugijos veikloje? Kodėl Tau svarbu būti šios Draugijos nare/iu?

 

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.

  1. Rengdamasi/sis Pal. Jurgio Matulaičio mirties 90-ųjų metinių minėjimui ir metinei Pal. Jurgio Matulaičio draugijos konferencijai bei laukdama/as paskelbimo palaimintuoju 30-ųjų metinių, atidžiai peržvelgsiu Pal. Jurgio Matulaičio nario įsipareigojimus, pasiryšiu juos ištikimai vykdyti ir prašysiu Dievo pagalbos, kad šį pasiryžimą ištesėčiau
  2. Per šį mėnesį stengsiuosi bent vienam asmeniui papasakoti apie Pal. Jurgį, pasidalinti savo patirtimi dalyvaujant Pal. Jurgio Matulaičio draugijos veikloje ir pakviesiu stoti į Draugiją
  3. Rūpinsiuosi savo aplinkoje kuo plačiau paskleisti informaciją apie sausio 27 d. Marijampolėje vyksiantį Pal. Jurgio 90 –ųjų mirties metinių minėjimą ir pakviesiu kuo daugiau žmonių jame dalyvauti
  4. Šį mėnesį kasdien perskaitysiu ir apmąstysiu bent vieną Pal. Jurgio Matulaičio mintį, kad visa mano dvasinė kelionė būtų paženklinta Jo vedimu.