Krikščioniškoji viltis turi ne tik asmeninę, individualią, bet ir bendruomeninę, bažnytinę apimtį. Mes visi turime viltį;, taip pat ir kaip bendruomenė. (Plg. Pop. Pranciškus, bendroji audiencija, 2017 m. vasario 17 d.)
DIEVO ŽODIS
[…] Guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote.
Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi jūsų tarpe, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!
Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.
Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. (1Tes 5, 9-18)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Mielasai Juozeli! Stiprinkite savo brolius ir švelninkite, kiek galint, gyvenimo aštrumus ir dyglius […]. Jei matote kad keno siela serga, turėkite užuojautos ir kantriai gydykite; Dievas padės. Vince malum in bono. (lot. nugalėk blogį gerumu). […] In patientia vestra possidebitis animas vestras (lot. kantrumu išsaugosite savo sielas). Už tai Dievas atlygįs šimteriopai. – Tikiuosi, kad Dievas padės Jums visus tuos keblumus ir nemalonumus pašalinti. (Iš laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1923 sausio 25 d.)
Kiekviena gera mintis tesuranda iš mūs pusės pritarimą, kiekvienas geras sumanymas – paspirtį, kiekvienas geras darbas ar veikalas – palaikymą ir pagyrimą, kiekviena bėda ir vargas – užuojautą ir pašalpą, kiekviena gi klaida tegu, į mus atsimušus, kaip jūros vilnis į uolą, susimuša, pasiskaido ir pranyksta, o kiekvienas blogas darbas ir blogos pastangos sudūžta. (Užrašai, 1911 vasario 6 d.)
Aš bevelyju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šv. Dvasią. (Iš laiško kun. P. Būčiui, 1914 m. kovo 19 d.)
KOMENTARAS
Šentasis Paulius Pirmajame laiške tesalonikiečiams ragina krikščionis likti giliai įsišaknijusiais viltyje, sakydamas šią gražią frazę: „ visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (4, 17). Tuo pačiu jis iš karto praplečia žvilgsnį į visas krikščionių bendruomenės situacijas, prašydamas melstis vieniems už kitus ir palaikyti vieni kitus […], bet ne tik, kad padėtume vieni kitietiems daugybėje kasdienio gyvenimo poreikių, bet ir […] palaikytume vieni kitus viltyje. Ir neatsitiktinai pirmiausia jis prabyla apie tuos, kuriems patikėta atsakomybė ir pastoracinis vadovavimas. Jie pirmieji pašaukti puoselėti viltį, ir ne todėl, kad jie geresni už kitus, bet dėl dieviškosios tarnystės, kuri gerokai pranoksta jų jėgas. Dėl šios priežasties jiems labiau nei bet kam reikia visų pagarbos, supratimo ir geranoriškos paramos.
Tada apaštalas Paulius skiria dėmesį broliams ir seserims, kuriems labiausiai gresia pavojus prarasti viltį. Nuolat girdime apie žmones, kurie praranda viltį, pasiduoda ir daro blogus dalykus, nes juos prie to priveda neviltis. Žmogui, kuris yra nusivylęs, silpnas, kuris jaučiasi prislėgtas gyvenimo naštos ir savo ydų ir nebepajėgia pakilti, Bažnyčios artumas ir šiluma turi būti dar intensyvesni, o dėmesys turi įgauti išganingą užuojautos formą. Užuojauta – tai ištverti kartu su kitu, kentėti kartu su kitu, priartėti prie kenčiančiojo. Kiekvienas žodis, kiekvienas prisilietimas, jei tik kyla iš širdies – yra užuojauta tam, kuriam reikia paguodos ir palaikymo. […] Krikščioniška viltis negali apsieiti be tikros ir konkrečios meilės.
Apaštalas laiške romiečiams su visu nuoširdumu ir atvirumu tvirtina: „Mes, stiprieji,“ (nes turime tikėjimą ir viltį) „turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (15, 1). Ištverti, pakęsti kitų silpnybes. Šis liudijimas aidi kaip raginimas statyti ne sienas, bet tiltus, ne keisti blogį blogiu, bet nugalėti blogį gėriu, įžeidimą – atleidimu. Krikščionis niekada neturi sakyti: „Tu man už tai sumokėsi!“. Tai nėra krikščioniškas gestas. […] Turime „gyventi taikoje su visais“. Tokia yra Bažnyčia! Ir tai motyvuoja krikščioniškąją viltį, kuri tvirtai laikosi tiesos, kartu išlaikydama meilę. Meilė yra stipri ir švelni. Ir tuo ji yra graži.
Tas, kuris užsidaręs savo gerovėje, nežino vilties: jis tikisi tik savo gerovės, o tai nėra viltis […]. Tas, kuris užsidaręs savo pasitenkinime, kuris visada jaučia, kad viskas gerai, nežino vilties. Priešingai, viltį turi tie, kurie kiekvieną dieną patiria išbandymus, nesaugumą ir savo ribotumą. Šie mūsų broliai ir seserys mums duoda stipriausią ir gražiausią liudijimą, nes jie tvirtai stovi, pasitikėdami Viešpačiu ir žinodami, kad anapus liūdesio, priespaudos ir mirties neišvengiamybės paskutinis žodis bus Jo, ir tai bus gailestingumo, gyvenimo ir ramybės žodis. Kas turi viltį, tas tikisi vieną dieną išgirsti šį žodį: „Ateik, ateik pas mane, broli; ateik, ateik pas mane, sese, visai amžinybei!“.
Joks žmogus vilties neišmoksta vienas. Tai neįmanoma. Kad viltis būtų maitinama, jai būtinai reikia „kūno“, kurio įvairūs nariai palaiko ir gaivina vienas kitą. Vadinasi, jei mes viliamės, tai tik todėl, kad daugelis mūsų brolių ir seserų išmokė mus viltis ir palaiko mūsų viltį gyvą […]. Vilčiai būtinai reikalingas „kūnas“, kurio nariai palaikytų ir siprintų vienas kitą. Krikščioniškosios vilties atveju šis kūnas yra Bažnyčia, o jos gyvybinis kvėpavimas – Šventoji Dvasia. Be Šventosios Dvasios negalima turėti vilties. Štai kodėl apaštalas Paulius kviečia mus nuolat jos šauktis. Jei nėra lengva tikėti, tai turėti viltį yra dar sunkiau. Tačiau, kai Šventoji Dvasia pasilieka mūsų širdyse, būtent ji leidžia mums suprasti, kad neturime bijoti, kad Viešpats yra šalia ir mumis rūpinasi. Būtent ji formuoja mūsų bendruomenes, kurios […] tampa gyvu vilties ženklu žmonių giminei.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kaip ir kada patiriu, kad buvimas PJMD ar maldos grupelės nariu stiprina mano viltį?
- Kokiais konkrečiais būdais PJMD skyriuje ar maldos grupelėje padedame vienas kitam išsaugoti ir ugdyti viltį?
- PJMD ar maldos grupelė leidžia gyviau patirti Bažnyčią, kaip bendruomenę. Kokią reikšmę šios patirties stiprinimui turi bendra veikla ir didieji renginiai: sausio 27 d. minėjimai, PJMD suvažiavimas, Pal. Jurgio atlaidai, PJMD rekolekcijos ir t.t.? Kokia pati ryškiausia mano šiuose renginiuose išgyventa patirtis, gražiausias momentas?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Kam nors papasakosiu, kaip dalyvavimas PJMD veikloje ar maldos grupėje stiprina mano viltį.
- Pastebėsiu savo aplinkoje tuos, kam šiuo metu ypatingai reikia palaikymo viltyje ir atrasiu būdų tai daryti kartu su savo PJMD skyriumi ar maldos grupe.
- Dėkosiu Dievui už tuos, kurie man savo pavyzdžiu buvo / yra vilties liudytojai.
- Sąžinės sąskaitos metu ypač atkreipsiu dėmesį, ar gebu atleisti nuoskaudas, nesinešioju ir nepuoselėju keršto jausmo, ar dedu pastangas „statyti tiltus, o ne sienas“ kasdieniniuose santykiuose ir susitikimuose.
