„Viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis […] yra pagrindinė artėjančio Jubiliejaus, kurį pagal seną tradiciją kas dvidešimt penkerius metus skelbia popiežius, žinia […]. Tegu visiems tai būna gyvo ir asmeniško susitikimo su Viešpačiu Jėzumi, išganymo „vartais“ (plg. Jn 10, 7. 9), momentas; Bažnyčios misija yra visada, visur ir visiems jį skelbti kaip „mūsų viltį“ (1 Tim 1, 1). (Plg. Pop. Pranciškus, „Spes non confundit“, Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo)
DIEVO ŽODIS
„Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas? […] Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35. 37–39)
„Mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? 25 Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. (Rom 8, 24-25)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Sakome: „Tikiu amžinąjį gyvenimą“. „Šie žodžiai patikimi ir tikri“ (Apr 22, 6). „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1Kor 2,9). Reikia Dievui nuoširdžiai dėkoti. Koks Jis geras! Tokį mums paskyrimą, tokią laimę teikia […]. Kaip saulės atspindys – taip mes Dievo laime laimingi, Jo šviesa šviesūs būsime. Jo panašumas būsime! Turime tvirtą pagrindą džiaugtis. Ar gali liūdėti čia ant žemės tas, kas tiki į dangų? […] Gali mus viskas nuvilti, išsprūsti iš rankų. Bet ši viltis pasilieka ir jos gana! (Plg. asketinė konferencija „De fine ultimo: Gloria Dei“)
Viltis – mūsų gyvenimo siela. Ji įlieja mums drasą ir jėgą siekti gėrio, nežiūrint vargų ir sunkumų, palaiko dideliuose ir varginančiuose darbuose. Nesvarbu, ar esi pirklys, mokslininkas ar ūkininkas – viltis būtina. Vilties trūkumas – tai sielos mirtis. […] Vilties objektas – gėris. […] Trokštame paties didžiausio gėrio: Dievo, dangaus. […]. Jei iš tiesų tai, ko trokštame, yra Dievas, dangus, tai kas palyginus su tuo yra visi kiti dalykai? Juk pasakyta, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Kokią ramybę teikia tokia viltis, kokią stiprybę ir atsispirtį prieš blogį, kokią dvasios jėgą ir tvirtumą sunkumuose, rūpesčiuose ir varguose! Kokia galinga mintis apie dangų! Ko tik nedarė šventieji, kad dangaus neprarastų!
Teisingas vilties pagrindas – tai ne mūsų jėgos, nuopelnai ar bendradarbiavimas, bet Dievo gerumas ir visagalybė, teikianti mums pažadėtą pagalbą. Nieko be Dievo negalime. […] Ne kūriniais remiamės, bet tik Dievu, kuris niekuomet nenuvilia. Reikia pasitikėti, kad Jis duos visa, kas reikalinga mūsų išganymui.
Reikia lavintis viltyje. Pirmiausia tai vyksta maldoje. Pagrindinis maldos veiksmingumas kaip tik ir atsiskleidžia tuo, kad meldžiantis mumyse stiprėja viltis. […] Ypatingos progos ugdyti viltį per maldą ir sakramentus yra tuomet, kai praeities nuodėmių prisiminimas ima varginti, kai ištinka nusivylimas, apima abejonės, kančioje ir nelaimėse, bendai – visuose poreikiuose, sunkumuose, pavojuose, įtampose. (plg. asketinė konferencija „De Spe“)
KOMENTARAS
Visi viliasi. Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis […]. Tačiau ateities nenuspėjamumas kartais kelia prieštaringus jausmus: nuo pasitikėjimo iki baimės, nuo ramybės iki nusivylimo, nuo tikrumo iki abejonių. Dažnai susiduriame su nusivylusiais žmonėmis, žvelgiančiais į ateitį skeptiškai ir pesimistiškai, tarsi niekas negalėtų jiems suteikti laimės. Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. […]
Viltis gimsta iš meilės ir remiasi meile, besiliejančia iš ant kryžiaus pervertos Jėzaus Širdies: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10). O jo gyvybė reiškiasi mūsų tikėjimo gyvenime, kuris prasideda Krikštu, vystosi per klusnumą Dievo malonei ir todėl yra gaivinamas vilties, kuri Šventosios Dvasios veikimu vis atnaujinama ir tampa nepajudinama.
Būtent Šventoji Dvasia, nuolat dalyvaudama Bažnyčios kelionėje, skleidžia vilties šviesą tikinčiuosiuose: ji šviečia kaip niekada negęstantis žiburys, palaikydama mūsų gyvenimą ir duodama gyvybinių jėgų. Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės:. Štai kodėl ši viltis nežlunga sunkumų akivaizdoje: ji remiasi tikėjimu ir yra maitinama meilės, todėl įgalina mus judėti pirmyn gyvenime.
Kantrybė, kuri taip pat yra Šventosios Dvasios vaisius, palaiko viltį ir įtvirtina ją kaip dorybę bei gyvenimo būdą. Šiame interneto amžiuje, kai erdvę ir laiką išstumia „čia ir dabar“, kantrybė tampa nepageidautina. Jei vis dar gebėtume su nuostaba žvelgti į kūriniją, geriau suprastume kantrybės svarbą. […] Iš naujo atrasti kantrybę labai naudinga mums patiems ir kitiems. Šventasis Paulius dažnai mini kantrybę norėdamas pabrėžti, kaip svarbu turėti ištvermės ir pasitikėti Dievo pažadu. […] Todėl mokykimės dažnai prašyti kantrybės malonės, kuri yra vilties duktė ir kartu jos atrama.
Reikia, jog būtume „pertekę vilties“ (plg. Rom 15, 13), kad galėtume įtikinamai ir patraukliai liudyti tikėjimą ir meilę, kuriuos nešiojamės širdyje; kad tikėjimas būtų džiaugsmingas, meilė – entuziastinga; kad kiekvienas galėtų dovanoti bent šypseną, draugystės gestą, brolišką žvilgsnį, nuoširdų išklausymą, nemokamą paslaugą, žinodamas, jog Jėzaus Dvasioje tai gali tapti vaisinga vilties sėkla tiems, kurie tai priima. Tačiau kas yra mūsų vilties pagrindas?
„Tikiu į […] amžinąjį gyvenimą“ : taip išpažįstamas mūsų tikėjimas, ir šie žodžiai suteikia esminį pagrindą krikščioniškajai vilčiai. […]. Žvelgdami į bėgantį laiką, dėl vilties, kuria tapome išgelbėti, mes esame tikri, kad žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istorija eina ne į aklavietę ar tamsią bedugnę, bet į susitikimą su šlovės Viešpačiu. Tad gyvenkime laukdami jo sugrįžimo ir vildamiesi amžinai gyventi jame: būtent tokia dvasia mes savinamės jaudinantį pirmųjų krikščionių maldos šūksnį, kuriuo baigiasi Šventasis Raštas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).
Nuo šiol leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta. Tegul mūsų gyvenimas jiems byloja: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Ps 27, 14). Tegul vilties stiprybė pripildo mūsų dabartį, kai su pasitikėjimu laukiame sugrįžtant Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam šlovė ir garbė dabar ir ateinančiais amžiais. (Plg. Pop. Pranciškus, „Spes non confundit“, Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Adventas – Viešpaties Jėzaus, kuris yra mūsų Viltis, atėjimo laukimas. Kas man/mums padėtų kuo sąmoningiau išgyventį šį Adventą?
- Kas man padeda išsaugoti viltį sunkumuose? Kaip ir kada esu patyrusi/ęs, kad malda stiprina viltį?
- Kas ir kada man yra buvę vilties liudytojais ir nešėjais? Kokiais būdais?
- Kaip ir kam aš asmeniškai ir mes, kaip PJMD skyrius ar maldos grupė, galėtume būti vilties ženklais ir nešėjais savo aplinkoje?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Darysiu tai, kas man/mums padėtų kuo sąmoningiau išgyventi Adventą, kaip įvadijau/įvardijome dalinantis tikėjimu
- Kasdien sukalbėsiu tikėjimo išpažinimą, prisimindama/s, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra mano vilties pagrindas ir melsiu vilties malonės
- Padrąsinsiu bent vieną asmenį, seniai buvusį išpažinties, ją atlikti, kad patirtų Dievo gailestingumą ir taip iš naujo atrastų viltį
- Keletą kartų per dieną kartosiu vilties ir pasitikėjimo aktus, pvz.: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi!“; „Viešpatie, Tu esi mano viltis!“
- Stengsiuosi pastebėti situacijas, kuriose savo buvimu, malda, žodžiu ar patarnavimu galiu nešti viltį kitiems ir melsiu t. Jurgio užtarimo, kad gebėčiau tai daryti.
