2024 m. rugpjūčiui: ABRAOMO MALDA

Esminis dalykas maldoje yra paklusti širdimi ir atsiduoti Dievui. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. (KBK 2570). Jis nužymi kelią akmenimis, primenančiais apie jo kelionę su Dievu.

DIEVO ŽODIS

Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Tikėdama ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galią susilaukti palikuonio, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.  (Žyd 11, 8-9; 11-12; 17-19)

Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. 28 O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ (Pr 18, 27-28)

PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU

 Ilgai nieko neužrašiau, bet daug visko perleidau, per­gyvenau. Viešpačiui Dievui tebūna už viską garbė; tegu Jo šven­čiausia valia visame kame išsipildo. Bučiuoju Tavo apvaizdos ranką, pilnai ir visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti. Dangiškasis Tėve, daryk su manim kaip tinkamas. – Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės. Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane. Keblumų, kliūčių ir sunkenybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir už tai, labai dėkui. Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas ne taip greit sukly­siu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mieliausias Išganytojas Jėzus Kristus ėjo. Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad ir mylėčiau, ir mylėti nenus­točiau niekados. Širdis mano dega. („Užrašai“, 1911 01 13)

Dievas žiūri į valią ir intenciją, o ne taip labai – į rezultatą. Kaip Abraomo ir Izaoko istorijoje: “Kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys“. (Pr 22,16). (Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija „Bona voluntas“ (Gera valia)).

KOMENTARAS

Abraomo gyvenime staiga pasigirsta balsas, kuris kviečia jį leistis į kelionę, atrodančią tiesiog absurdiškai: išrauti šaknis iš tėvynės, iš savo šeimos ir eiti į naują, kitokią ateitį. Ir visa tai – remiantis pažadu, kuriuo vieninteliu reikia pasitikėti. O pasitikėti pažadu nelengva, tam reikia drąsos. Bet Abraomas pasitiki ir išvyksta. Tai svarbu: jis pasitiki Dievo žodžiu.. <…>

Kai Dievas kalba, žmogus tampa to Žodžio priėmėju, o jo gyvenimas – vieta, kur Žodis prašo įsikūnyti. Tikinčiojo gyvenimas suvokiamas kaip pašaukimas, t. y. kaip kvietimas, kaip vieta, kur pažadas tampa tikrove. Žmogus keliauja per pasaulį ne slegiamas nežinomybės, bet turėdamas to pažado, kuris vieną dieną bus įgyvendintas, jėgą. Abraomas patikėjo Dievo pažadu ir ėjo, nežinodamas, kur eina, – taip sakoma Laiške žydams (plg. Žyd 11, 8). Tačiau jis pasitikėjo.

Skaitydami Pradžios knygą sužinome, kaip Abraomas gyveno malda, nuolat būdamas ištikimas tam Žodžiui, kuris laikas nuo laiko pasirodydavo jo kelyje. Galime sakyti, kad Abraomo gyvenime tikėjimas tampa jo gyvenimo istorija. Abraomas savo gyvenimu, savo pavyzdžiu moko mus šio kelio, kuriuo einant Dievas matomas ne vien tik kosminiuose reiškiniuose, kaip tolimas Dievas, galintis įvaryti siaubą. Abraomo Dievas tampa „mano Dievu“, mano asmeninės istorijos Dievu, kuris kreipia mano žingsnius, kuris manęs neapleidžia, mano dienų Dievu, mano nuotykių palydovu, Dievo Apvaizda. Tai – staigmenų Dievas, pavyzdžiui, kai apsilanko trijų svečių pavidalu, kuriuos Abraomas su Sara svetingai priima ir kurie jiems praneša apie sūnaus Izaoko gimimą (plg. Pr 18, 1–15). Abraomui buvo šimtas metų, o jo žmonai apie devyniasdešimt. Jie patikėjo ir pasitikėjo Dievu. Jo žmona Sara pastojo. Būdama tokio amžiaus! Toks yra Abraomo Dievas, mūsų Dievas, kuris mus lydi.

Taip Abraomas tampa artimas Dievui, gali su Juo net ginčytis, bet visada yra ištikimas – iki pat galutinio išbandymo, kai Dievas paprašo jo paaukoti savo sūnų Izaoką, senatvės sūnų, vienintelį paveldėtoją. Čia Abraomas išgyvena tikėjimą kaip dramą, kaip ėjimą apgraibomis naktį, nes šį kartą danguje nėra žvaigždžių. Daug kartų taip nutinka ir mums – turime eiti tamsoje, bet su tikėjimu.

Mokykimės iš Abraomo melstis su tikėjimu: klausytis Viešpaties, keliauti su Juo, kalbėtis, net ginčytis. Nebijokime ginčytis su Dievu! Juk ir tai yra maldos išraiška. Taip mus moko melstis Abraomas. Nes tik vaikas gali supykti ant tėvo ir vėl su juo susitaikyti. Mokykimės iš Abraomo su Dievu kalbėtis kaip sūnus / dukra su tėvu: išklausyti jį, atsakyti, diskutuoti. Tačiau atvirai, kaip vaikas su tėčiu.

Popiežiaus Pranciškaus katechezė apie maldą. 2020-06-03.

SUSIMĄSTYMAS

• Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

• Ar esu patyrusi/ęs Dievą, kuris yra „Mano Dievas“, mano asmeninės istorijos, mano dienų Dievas, kuris mato mano žingsnius, kuris manęs neapleidžia? Kada ir kaip?
• Ar esu maldoje ginčijusis/ęsis su Dievu? Kokia tai buvo patirtis? Kaip tuomet jaučiausi? Ką dabar apie tai galvoju?
• Kokiose savo gyvenimo kelionės vietose esu ypač artimai sutikusi/ęs Dievą, atpažinusi/ęs Jo buvimo ir vedimo ženklus? Kurias savo gyvenimo kelionės vietas turėčiau „pažymėti“, kaip darė Abraomas?

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:

• Melsiu atviro, nuoširdaus, tiesos santykio su Dievu malonės džiaugsminguose ir skausminguose gyvenimo momentuose. Jei yra dalykų, dėl kurių pykstu ant Dievo arba norėčiau su Juo pasiginčyti – išdrįsiu išsakyti tai maldoje;
• Kasdien skirsiu 10 min. paskaityti Šv. Raštą – Dievo žodį (pvz. Dienos skaitinius) ir įsiklausyti, kaip Dievas per šį savo žodį kalba man, mano gyvenimui.
• Kas vakarą skirsiu laiko dienos peržvalgai, kad pastebėčiau kaip Dievas keliauja su manimi mano gyvenime. Paklausiu savęs, kaip turėčiau atsiliepti į Jo buvimo ir veikimo ženklus, kuriuos atpažįstu.