Senojo Testamento Pradžios knyga pasakoja patriarcho Jokūbo istoriją. Prieš susitikdamas su broliu Esavu, kurį kažkada apgavo, Jokūbas visą naktį grumiasi su „kažkokiu“ paslaptingu vyru, kuris atsisako pasakyti savo vardą, bet, prieš pasitraukdamas auštant, jį palaimina. Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė. (plg. KBK 2573)
DIEVO ŽODIS
Tą pačią naktį jis atsikėlė ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem savo tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą. Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno taip pat visa, ką turėjo. Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas“ , – jis atsakė. Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino. Jokūbas tat pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“. (Pr 32, 23-31)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Šv. Raštas nuolat mus ragina melstis, kviečia nuolat melstis ir nepavargti. […] Reikia savęs išsižadėjimo, ištvermės dorybėse, Dievo valios vykdymo. Reikia performuoti širdį iš žemiškos, užterštos, į antgamtinę, dievišką, laisvą nuo savimeilės – ir tam pakanka maldos. Kas moka gerai melstis, moka gerai gyventi. To malda pasiekia galia malonės, kuri gaunama meldžiantis, ir kuri nepastebimai, bet galingai veikia protą ir valią, performuoja širdį, kaip cukrus vaisių. („Apie maldą“)
KOMENTARAS
Pradžios knygos pasakojimuose […] matome nemažai dalykų, kuriuos atpažįstame ir savo gyvenime. Tarp jų – ir istorija apie patriarchą Jokūbą, jo sudėtingus santykius su vyresniuoju broliu Esavu. Jokūbas gimė kaip antrasis iš dvynių, bet apgaulės būdu jam pavyksta pavogti iš savo tėvo Izaoko pirmagimiui skirtą palaiminimą (plg. Pr 25, 19-34). Tai tik pirmoji iš ilgo sąrašo gudrybių, kurioms pasiryžęs šis apsukrus vyras. Pats vardas Jokūbas reiškia „apsukrusis“.
Jokūbas priverstas bėgti kuo toliau nuo brolio, bijodamas keršto, tačiau jam sekasi: jis praturtėja, jam pavyksta vesti gražiausią iš Labano dukterų, kurią jis buvo tikrai įsimylėjęs. Jokūbas – tai žmogus, kuris „sukūrė savo gyvenimą nuo nulio“ savo išradingumu ir gudrumu. […] Vis dėlto jam kažko trūksta. […] Vieną dieną jis pajunta namų, savo gimtinės šauksmą, išsiruošia į ilgą kelionę su dideliu žmonių ir gyvulių karavanu ir pagaliau atvyksta prie Jaboko upės, už kurios prasideda jo gimtoji žemė. Padėjęs pereiti upę visiems žmonėms ir gyvuliams, jis lieka vienas svetimame krante. Ir kai sutemsta, staiga nepažįstamas vyras jį sugriebia ir pradeda su juo grumtis. Grumtynėms baigiantis, Jokūbas supranta, kad susitiko su Dievu „veidas į veidą“ (plg. Pr 32, 30-31).
Imtynės su Dievu – maldos metafora. Ir anksčiau Jokūbas kalbėjosi su Dievu, jautė jo draugišką artumą. Tačiau tą naktį po ilgai trukusios kovos, kuri jį beveik privertė pasiduoti, patriarchas išeina perkeistas. Pakeistas jo vardas, gyvenimo būdas, jo asmenybė. Jis nebėra padėties šeimininkas, nebėra strategas ir viską apskaičiuojantis žmogus. Jo apsukrumas nebepadeda. Jokūbas neturi ką parodyti Dievui, išskyrus savo trapumą ir bejėgiškumą, taip pat savo nuodėmes. Ir būtent toks Jokūbas gauna iš Dievo palaiminimą, su kuriuo jis šlubuodamas įeina į pažadėtąją žemę: pažeidžiamas ir sužeistas, bet su nauja širdimi.
[…] Jokūbas anksčiau buvo savimi užtikrintas, jis pasitikėjo savo sumanumu, todėl buvo neprieinamas malonei, nepriimantis gailestingumo. Jis nemanė, kad jam reikia pasigailėjimo. Bet Dievas sugrąžino tai, kas buvo prarasta. Leido jam suprasti, kad jis yra ribotas, kad yra nusidėjėlis, kuriam reikia pasigailėjimo, ir jį išgelbėjo.
Visų mūsų laukia susitikimas su Dievu daugybėje mūsų gyvenimo naktų: tamsių nuodėmės, pasimetimo akimirkų. Ten visada įvyksta susitikimas su Dievu. Jis mus nustebins, kai to nesitikėsime, kai iš tikrųjų jausimės palikti vieni. Tą naktį, kovodami su nepažįstama jėga, suvoksime, kad esame tik vargani žmonės, tikri „vargšeliai“. Bet būtent tada, kai jaučiamės „vargšeliai“, turime nebijoti, nes tuo momentu Dievas duos mums naują vardą, kuriame telpa viso mūsų gyvenimo prasmė. Jis perkeis mūsų širdį ir suteiks mums palaiminimą, skirtą tiktai tiems, kurie leidžiasi Jo perkeičiami. Tai gražus kvietimas leisti, kad Dievas mus keistų. Jis žino, kaip tai padaryti, nes pažįsta kiekvieną iš mūsų.
Popiežiaus Pranciškaus katechezė. 2020-06-10
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Ar esu patyrusi/ęs maldą kaip kovą? Kaip tai nutiko? Kada?
- Kaip, kada, kokiais būdais Viešpats primena man mano ribotumą, nuodėmingumą, „varganumą“ ? Kokia mano dažniausia reakcija tokiose situacijose?
- Kaip ir kada ištverminga malda yra pakeitusi, performavusi mane, mano širdį?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Prašysiu Viešpatį ištvermingos maldos malonės;
- Vėl pradėsiu melstis dėl kokios nors situacijos ar žmogaus, dėl kurio/s jau buvau praradusęs/usi viltį;
- Pastebėsiu (pvz. darytama/s dienos peržvalgą) tuos momentus, kai Viešpats įvairiais būdais primena, leidžia man patirti mano silpnumą, ribotumą, nuodėmingumą, „varganumą“. Dėkosiu už šiuos momentus ir su pasitikėjimu melsiu Dievo gailestingumo.
