Gavėnia yra kelionė Prisikėlusio Jėzaus link. Visą šio laikotarpio prasmę nušviečia Velykų slėpinys. […] Šis atgailos ir nusižeminimo laikotarpis nėra savitikslis, bet skirtas tam, kad galėtume prisikelti kartu su Kristumi, atnaujinti Krikštu gautą tapatybę, t. y. iš naujo gimti „iš dvasios“, iš Dievo meilės (plg. Jn 3, 3-6). Todėl gavėnia iš prigimties yra vilties metas.
DIEVO ŽODIS
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3,14-16)
Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. (Rom 5,1-5)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Atėjo gavėnios laikas […]. Kad sėkmingiau mus paskatintų įėjimui į save, atgailai, Bažnyčia gavėnios metu nurodo mums prisiminti ir apmąstyti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį […]. Pirmiausia todėl, kad kančia, kitaip sakant kryžius, yra Dieviškųjų paslapčių ugnis ir mūsų išganymo šaltinis. Jis panaikino nuodėmę, suvienijo mus su Dievu, nupelnė mums Dievo įsūnystės malonę, atvėrė dangaus vartus. Nerasi niekame kitame išganymo nei asmeniui, nei tautoms, tik Jėzuje, ir tame Nukryžiuotame. Apsunkintus nuodėmės savo krauju klausykloje nuplauna, išbaltina kaip sniegą. Net jei būtum kaip Lozoriaus lavonas – atgysi. („Apie Viešpaties Kančią“)
Sunkumus […] „dera priimti kaip mokymosi atsitraukti nuo kūrinių ir nuo savęs paties galimybes. Liga moko neprisirišti prie sveikatos, neturtas – prie turto, mirtis – prie artimųjų, apkalbos ir šmeižtai – prie garbės, kūno pagundos – prie pasitikėjimo savimi. Palaimintas, kuriam užtenka pagundos ir nereikia nupuolimo. Toks žmogus moka nepasitikėti savimi, o tik Dievu. […] Sunkumai yra išbandymas. […] Nežinome, ką iš tiesų galime. Pagunda tai parodo. Sunkumai, mus išbandydami, daro šventaisiais. Šventieji ėjo per daugelį sunkumų. („Apie kantrumą“)
Dievo ir mūsų Motina nei akimirkai neprarado tikėjimo. Ji tikėjo, kad tas, kuris mirė kaip žmogus, prisikels iš numirusių kaip Dievas. Jos vienintelis troškimas – kad šis jos Sūnus būtų pažįstamas ir mylimas, kad nuo vieno iki kito žemės krašto skambėtų vienas himnas: garbė ir šlovė Nukryžiuotajam Jėzui! („Apie Kristaus Kančią“)
KOMENTARAS
Turime remtis izraelitų išėjimo iš Egipto patirtimi. Jie kentė vergiją Egipte. Tačiau Viešpats […] pašaukia Mozę. galinga ranka įgalina izraelitus bėgti iš Egipto ir veda juos per dykumą Laisvės žemės link. […] Šventasis Raštas rodo, kad išėjimas yra ilgas ir kankinantis: jis trunka 40 metų. Susidūrę su kelionės išbandymais, izraelintai yra gundomi pasukti atgal. […]. Tačiau Viešpats lieka ištikimas, ir ta vargana tauta pasiekia Pažadėtąją žemę. Visa ši kelionė vyksta su viltimi pasiekti tikslą ir būtent šia prasme ji yra „egzodas“, pabėgimas iš vergijos į laisvę.
[…] Jėzaus Velykų slėpinys yra Jo išėjimas, kuriuo Jis atvėrė mums kelią į pilnutinį, amžiną ir palaimintą gyvenimą. Kad atvertų šį kelią, šią perėją, Jėzus turėjo nusimesti savo šlovę, nusižeminti, būti klusnus iki mirties ant kryžiaus. Kelio į amžinąjį gyvenimą atvėrimas kainavo Jo kraują, ir Jo dėka mes esame išgelbėti iš nuodėmės vergijos. Tačiau tai nereiškia, kad Jis viską padarė ir mums nieko nereikia daryti […]. Taip nėra. Mūsų išganymas tikrai yra Jo dovana. Bet tai yra meilės istorija, todėl Jis prašo mūsų „taip“ ir mūsų dalyvavimo Jo meilėje, kaip mums rodo Motina Marija, o po jos – visi šventieji.
Tokia yra gavėnios dinamika: Kristus atlieka išėjimą pirma mūsų, o mes pereiname dykumą Jo dėka ir paskui Jį. Jis buvo gundomas už mus ir nugalėjo gundytoją už mus, tačiau ir mes turime kartu su Juo susidurti su pagundomis ir jas nugalėti. Jis duoda mums savo Dvasios – Gyvojo vandens, ir tik nuo mūsų priklauso, ar semsime iš Jo versmės ir gersime sakramentuose, maldoje, adoracijoje. Jis yra šviesa, kuri nugali tamsą. O mes esame prašomi saugoti mažą liepsnelę, kuri mums buvo patikėta Krikšto dieną.
[…] Tie, kurie eina gavėnios kelionę, visada eina atsivertimo keliu. Gavėnia yra sakramentinis mūsų kelionės iš vergijos į laisvę […] ženklas. Be abejo, tai yra daug pastangų reikalaujanti kelionė, kaip ir turėtų būti, nes meilė yra reikli, tačiau tai yra vilties kupina kelionė. Dar daugiau: gavėnios „egzodas“ yra kelionė, kurioje formuojasi pati viltis. Sudėtinga pereiti dykumą. Tačiau išbandymai, pagundos, iliuzijos, miražai padeda suformuoti tvirtą, ištvermingą viltį, panašią į Mergelės Marijos, kuri savo Sūnaus kančios ir mirties tamsybėse ir toliau tikėjo ir vylėsi Jo Prisikėlimu, Dievo meilės pergale.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kuri gavėnia gyvenime Tau yra buvisi gražiausia, prasmingiausia, vedusi į didžiausius pasikeitimus? Kas labiausiai padeda / yra padėję sąmoningai išgyventi gavėnios kelionę?
- Ar esi patyręs/patyrusi „ėjimą per dykumą“? Kokias pamokas ir patirtis išsinešei?
- Ar pagunda, išbandymas, o gal net nuodėmė kada nors tapo proga tvirčiau apsispręsti už Dievą ir tikėjimą, augti dorybėse, ypač viltyje?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Skirsiu laiko maldoje apgalvoti, kas man labiausiai padėtų išgyventi gavėnią kaip vilties kelionę ir apsispręsiu tai daryti.
- Per šią gavėnią melsiuosi už tą ar tuos savo aplinkoje, kurie šiuo metu „eina per dykumą“, kad Viešpats išvestų juos į laisvę ir leistų patirti Velykų slėpinį – susitikimą su Prisikėlusiuoju.
- Atrasiu konkrečius būdus per šią gavėnią kam nors būti „apčiuopiamu vilties ženklu“.
- Kasdien melsiu Švč. Mergelę Mariją – Vilties Motiną – ugdyti mano ir kitų viltį, ypač kryžių ir išbandymų akivaizdoje.
- Melsiuosi už Lietuvos nacionalinės piligrimystės Romoje dalyvius, kad per jų išgyventas patirtis į širdįs kritę malonės sėklos neštų tikrų dvasinių vaisių jiems, jų šeimoms, parapijoms ir visai Lietuvai.
