TEMA
Toliau žvelgiame į gailestinguosius darbus kūnui. Šie darbai iš tikrųjų parodo, jog krikščionys nėra pavargę ar tingūs, laukdami galutinio susitikimo su Viešpačiu, bet kiekvieną dieną eina jo pasitikti, atpažindami jo veidą daugelio pagalbos prašančių žmonių veiduose. Šiandien sutelkime dėmesį į šiuos Jėzaus žodžius: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte“ (Mt 25, 35–36). Pirmiausia turbūt prieš mūsų akis iškyla benamiai, migrantai ir karo pabėgėliai. Ne kartą jų atžvilgiu jaučiame baimę ir pasimetimą. O turėtume atrasti, kas mus vienija, – esame žmonės, asmenys, Dievo vaikai. Čia glūdi mūsų lygybės pagrindas. Susitikimas su asmeniu mane įpareigoja – reikalauja iš manęs labai konkretaus veiksmo: jo orumo pripažinimo ir meilės jam parodymo.
DIEVO ŽODIS
Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų. (Mt 2, 13-15).
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Neseniai kreipėsi į mus viena mergaitė, einanti mokslus ir norinti Dievui tarnauti, kad ją sušelptume šiais metais bent 50 rublių. Nors mums nelengva tiek pinigų duoti, bet atsiminę sau Evangelijos žodžius: Date et dabitur vobis (Duokite, ir jums bus duota, lot.), pasižadėjome ją sušelpti. Štai netikėtai gavome per vieno kunigo rankas, mūsų pažįstamo, 50 rublių vyrų vienuolių naudai, kad tuos pinigus panaudotume sulig mūsų išmanymo. Tai mat, Dievo Apvaizda ir atlygino mums ir tai pačiu laiku. Tikimės ir toliau Dievas mūsų neapleis, jei tik stengsimės kaskart geriau Evangelijos dvasia gyventi. (Iš laiško kun. P. Andziuliui, 1910. XI. 17).
Kun. Kaczmarek Feliks iš Wiszniew’o prašė, kad padėčiau jam parapijiečius gelbėti. Per jo parapiją ėjo apkasai […]. Vos keletas kaimų išliko; kiti sunaikyti. Žmonės gyvena pasidarę žemėse šiokius tokius įlindimus, daug badu miršta ir šiltine. – […] Sakiau, jei tik galima, kad pabandytų kitur duoneliauti ir daryti rinkliavas. – Dieve! mano Dieve! Kiek žmonelės vargo iškentėti turi dėl to nelaimingo ir pragaištingo karo. (Užrašai, 1911 02 06)
Užuojauta yra širdies, jautrios artimo vargui, atliepas. (Asketinė konferencija „Apie artimo meilę“)
KOMENTARAS
Žmonijos istorija yra migracijų istorija: plačiajame pasaulyje nėra tautos, kuri nebūtų pažinusi migracijos reiškinio. […] Šiandienos ekonominė krizė, deja, skatina užsisklendimo bei nepriėmimo nuostatų atsiradimą. Kai kuriose pasaulio vietose statomos sienos ir užtvaros. Vis dėlto užsidarymas nėra sprendimas. Jis baigiasi nusikalstamais sandėriais. Vienintelis sprendimo kelias yra solidarumas […] su migrantu, su svetimšaliu…
Šioje srityje krikščionių įsipareigojimas šiandien yra toks pat neatidėliotinas, koks jis buvo praeityje. Tai įsipareigojimas, apimantis kiekvieną be išimties. Vyskupijos, parapijos, pašvęstojo gyvenimo institutai, draugijos bei judėjimai, individualūs krikščionys – mes visi esame pašaukti svetingai priimti mūsų brolius ir seseris, bėgančius nuo karo, bado, smurto ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Visi drauge esame didelė paramos jėga tiems, kurie prarado savo tėvynę, šeimą, darbą ir orumą.
Prieš kelias dienas Romoje įvyko tokia maža istorija. Vienas pabėgėlis dairėsi į gatvių pavadinimus. Priėjusi prie jo moteris paklausė: „Ar ko nors ieškote?“. Jis atsakė: „Norėčiau patekti į Šv. Petro baziliką ir žengti pro Šventąsias duris.“ Pabėgėlis buvo be batų, tad moteris pagalvojo: „Betgi jis neturi batų, kaip jis ten nueis?“. Ji iškvietė taksi. Tas migrantas nemaloniai dvokė, ir taksi vairuotojas nenorėjo jo priimti, tačiau galiausiai leido jam įlipti į taksi. Važiuodama kartu. moteris jį šio to paklausinėjo. Per dešimt kelionės minučių, vyras papasakojo savo kančios, karo, bado istoriją, kaip turėjo bėgti iš savo tėvynės, kad galėtų persikelti čia. Jiems atvykus moteris atvėrė savo piniginę, norėdama užmokėti taksi vairuotojui. Tačiau vairuotojas, iš pradžių nenorėjęs šio imigranto priimti į automobilį, jai pasakė: „Ne, ponia. Tai aš turėčiau jums sumokėti, nes galėjau išklausyti istorijos, kuri perkeitė mano širdį“. Ši moteris suvokė, ką reiškia migranto kančia, nes pati buvo kilusi iš Armėnijos ir jai buvo pažįstami jos tautos kentėjimai. Susidūrę su panašiais atvejais, mes pirmiausia atsisakome, nes tai mums sudaro nepatogumų: „…jis dvokia…“. Tačiau galiausiai tokios žmonių istorijos suteikia mūsų sielai gero aromato ir mus perkeičia.
Arengti nuogą: tai ne kas kita, kaip atkurti prarastą orumą. Žinoma, tai įvyksta, kai aprengiame neturėjusį drabužių. Tačiau pamąstykime apie moteris, tapusias prekybos žmonėmis aukomis, išvarytas į gatves, taip pat apie daugelį kitų žmogaus kūno kaip prekės išnaudojimo būdų. Panašios nuogumo formos būna ir neturint darbo, namų, deramo atlygio, taip pat patiriant diskriminaciją dėl rasės, tikėjimo: visa tai yra „nuogumo“ formos, – su jomis susidūrę mes, krikščionys, esame pašaukti būti atidūs, budrūs ir pasirengę veikti.
Neįkliūkime į užsisklendimo savyje spąstus, būdami abejingi savo brolių ir seserų poreikiams ir susitelkę tik į savo interesus. Tokiu mastu, kokiu atsiveriame kitiems, gyvenimas tampa vaisingas, visuomenėje atkuriama taika, o žmonės atgauna pilnutinį orumą. (plg. Pop. Pranciškus, Audiencija Šv. Petro aikštėje, 2016 spalio 26 d.)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis man sukelia ši Šv. Rašto ištrauka ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bei Popiežiaus Pranciškaus mintys? Kuris žodis, frazė, mintis man yra ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kokia yra mano ir mano artimųjų patirtis tremties, emigracijos, gyvenimo svetimoje šalyje atžvilgiu? Ar kada nors gyvenime kas nors visai nepažįstamas yra mane priėmęs į savo namus, apnakvindinęs ar kitaip pagelbėjęs? Ką tuomet jaučiau, išgyvenau?
- Kiek pastaruoju metu man tenka susidurti su pabėgėliais nuo karo ukrainiečiais? Kiek turiu asmeninių pažinčių su jais, ar esu išklausęs jų istorijas? Ką jaučiau, išgyvenau?
- Ar man rūpi prekybos žmonėmis ir pornografijos verslo aukos? Kokie mano jausmai ir mintys, kai išgirstu apie jas arba susitinku su jomis?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:
- Peržiūrėsiu savo rūbų spintas ir atrinksiu, ką galiu atiduoti neturintiems geresnių drabužių ir batų, ypač šiltų, artinantis žiemai.
- Labiau pasidomėsiu savo parapijos Caritas veikla, paklausiu, gal galiu kuo nors prisidėti prie vargo mažinimo pabėgėliams ir benamiams.
- Ieškosiu savo aplinkoje „benamių“ dėl savo vienišumo, pasimetusių gyvenimo kelyje, neturinčių artimo žmogaus asmenų. Stengsiuosi pabūti jiems geruoju Samariečiu: skirsiu jiems laiko, išklausysiu. Padėsiu surasti saugią „užeigą“ – grupę, bendruomenę, kur atrastų bendraminčių, bendrakeleivių.
- Prašysiu Viešpaties atjautos ir supratingumo savo orumą praradusių žmonių atžvilgiu. Ieškosiu būdų, kaip pridengti jų „nuogumą“.
- Melsiuosi už Caritas darbuotojus ir savanorius, kad su išmintinga meile atliktų savo tarnystę, kad nepristigtų noro ir jėgų aukotis iš meilės Dievui ir artimui.
