Dievas kalba žmogui savo Žodžiu. Mūsų maldai gyvybę suteikia mintimi ar balsu ištarti žodžiai. Tačiau svarbiausia širdžiai būti čia ir dabar su Tuo, kuriam kalbame melsdamiesi. […] Žodinė malda yra neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. […] Patraukęs prie savęs mokinius tyliąja malda, Mokytojas juos išmoko žodinės maldos: „Tėve mūsų“[…]. Kadangi žodinė malda yra išorinė ir labai žmogiška, ji pirmiausia yra tikinčiųjų būrio malda. Tačiau ir giliausia vidinė malda negali apsieiti be žodinės maldos (KBK 2700, 2701 ir 2704).
DIEVO ŽODIS
Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų…“ (Mt 6,7-9)
Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. (Kol 3,16)
Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4, 6-7).
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Gera mums būti su Dievu. Kaip gi be Jo? Gyvenimas nėra nepavojingas. Niekuomet nenutrauk tos nuostabios stygos, kuri mus jungia su Dangumi, neapleisk maldos […]. Iš Dangaus semk šviesą, jėgą. Geriausia mokykla, kurioje galima išmokti maldos – pati malda. Malda – svarbiausias užsiėmimas išganymo reikale. Melskimės už save, už kitus, už Bažnyčią. (Asketinė konferencija „Apie maldą“)
Nereikia savęs apsunkinti daugybe maldų, bet įprastas svarbu kalbėti dėmesingai, su atsidavimu ir nuoširdumu. Labai naudingi yra strėliniai aktai. Jie žadina meilę. Dažnai žadink meilės aktą, sakydamas paprastai: „myliu Tave!“. O taip pat ir ne tiesiogiai: kalbėdamas „Gloria“, maldingais atodūsiais, kitais aktais, pavyzdžiui: „Mano Dievas ir mano viskas!“, „O, Gėri!“, „O, Švč. Trejybe!“ (Asketinė konferencija „Apie meilę bendrai“)
KOMENTARAS
Pirmiau išmokstame lūpų maldų, o tik vėliau – minties maldos. Naudodami lūpų maldą po kurio laiko pajuntame lengvumą, o vėliau ateina sunkumai, nes lūpų malda palaipsniui pereina į rutiną. Žinome, kad maldas reikia kalbėti pamaldžiai ir susikaupus, bet darosi sunku išlaikyti dėmesį. Mintis greitai apsiblausia, nelieka pakankamo dėmesio tam, ką taria lūpos.
Reikia mokytis dėmesingai melstis lūpų malda. […] Štai keletas patarimų. Lūpų maldas reikia kalbėti taip, lyg ką tik būtum jų išmokęs ir melstumeis jomis pirmą kartą, nepasiduodant įpročiui […], pabrėžiant žodžių reikšmę, įsimąstant į tai, ką kalbi, kad tikrai suprastum. Nereikia daug maldų. Geriau mažai, bet gerai, su įsimąstymu, kad mintis gyventų tuo, ką taria liežuvis. Kai norime sukalbėti daug maldų, paprastai imame skubėti, nebelieka dvasios, dingsta sąmoningumas. Bet kokia malda yra proto, valios ir širdies veiksmas. Todėl per daug neapsikraunant maldomis, svarbu tas, kurias pasirenkam, kalbėti pagarbiai ir dėmesingai. Žinomas maldas stengis kalbėti taip, lyg kad jas ką tik dabar būtum savyje sudėliojęs iš Dievo meilės pripildytos širdies […]. Svarbu saugoti maldai skirtą laiką, stengtis neapleisti maldos ir netrumpinti.
Kalbant Rožinį ar kitas lūpų maldas, svarbu žadinti dėmesingumą ir dvasios karštį stabtelint tarp atskirų dalių, pavyzdžiui […] prieš ar po kiekvieno slėpinio. Patartina perskaityti komentarą ar įvadą į slėpinį. Naudinga pastebėti arba stengtis atrasti maldų ryšį su šv. Mišių tekstais.
Dėmesį reikia žadinti nuolat ir įvairiais būdais: žiūrėti, kad pilnai tartum žodžius nenutylant, netrumpinant ir nepraleidžiant; kreipti dėmesį į teksto mintį ir prasmę. Svarbu […] pastebėti pamaldžius jausmus, kurie kelia Dievo link. Jausmas gali būti vienas ir tas pats arba keistis maldos eigoje. Jis gali kilti iš teksto, pvz. psalmės, arba iš mūsų širdies, mūsų poreikių. Pavyzdžiui, kalbant psalmes, galėtų kilti nusižeminimo, meilės, garbinimo, nuostabos Dievu jausmas. Ši dėmesio rūšis yra pati geriausia ir tobuliausia. Nors ir patirtume sunkumą išlaikyti dėmesyje ir atmintyje išsireiškimų prasmę ir visumą […], nubudus jausmams išsireiškimų prasmės suvokimas savaime bus papildytas.
Reikia gyvai stotis Dievo akivaizdoje. Ir neiškoti Dievo kažin kur toli, bet arti savęs, savyje, o kai atrasi – kalbėtis su Juo, vienytis su Juo. […] Bet kokios pamaldumo praktikos turi maitinti dvasinį gyvenimą, turi vienyti mus su Dievu per mūsų protą, valią, širdį. Juk visos pamaldumo praktikos tėra priemonės maldingumo ir dievotumo gilinimui ir ugdymui. Jos turi ugdyti manyje esminę nuostatą, kreipti sielą matyti Dievą, Jį mylėti ir Jo ieškoti. Ir esmė čia ne mechaninėje ištikimybėje ar tikslume. Išorinės praktikos tarnauja, yra priemonės tikslui siekti. Kas susitelktų į jų tobulą atlikimą – siektų nebe Dievo, o savęs paties, savo pasitenkinimo.
(Pal. Jurgis, asketinė konferencija „Apie Lūpų maldą“)
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Ar turiu ypatingai mėgiamą maldingumo praktiką? Kurios maldingumo praktikos labiausiai pamaitina mano dvasią, padeda vienytis su Dievu, daro įtaką mano kasdieniam gyvenimui?
- Ar turiu konkrečią lūpų maldą/maldas, kurias labiausiai mėgstu ir dažniausiai kartoju? Kaip ji/jos atėjo į mano gyvenimą ir tapo mėgiama/os? Kodėl ji/jos man svarbios?
- Kuris Rožinio slėpinys mano mėgiamiausias? Kodėl? Kaip maitina mano dvasią, padeda vienytis su Dievu, daro įtaką mano gyvenimui?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Pasirinksiu konkrečią intensiją/intensijas, kuriomis šį spalio mėnesį melsiuosi šv. Rožinį, arba, jei jau esu tai padariusi/ęs, prisiminsiu pasirinktas intencijas ir pagalvosiu, ar norėčiau jas kaip nors papildyti/pakeisti
- Melsdamasi/s šv. Rožinį, stebėsiu jausmus, kurie ateina, pasikalbėsiu apie tai, ką jaučiu su Dievu
- Pasirinksiu „strėlinį“ aktą, kurį stengsiuosi dažnai kartoti kasdienybėje ir pastebėsiu, kaip tai įtakoja mano gyvenimą ir maldą.
