Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). KBK 1817
DIEVO ŽODIS
Jis [Abraomas] yra visų mūsų tėvas, kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus. Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu […]. Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį […] ir Saros įsčias apmirusias. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką [Dievas] pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti. (Rom 4,17-24)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Privalome stengtis dangų įsigyti, nieko nesigailėdami. Tikras dangus. Dievas jį pažadėjo. […] Tik meilės, tikėjimo, vilties reikia, o įgyti galima lengvai. Svarbu nepamiršti amžinojo gyvenimo, dažnai apie jį galvoti. Tai yra naudingiausia, apie ką mintyti, kuo rūpintis. (Plg. asketinė konferencija „De fine ultimo: Gloria Dei“)
Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi pilna meilės ir pasigailėjimo, jei ne Švenčiausios Panelės Marijos galingu užtarimu. Viešpatie! tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs, ko Šv. Katalikų Bažnyčia moko, tikiu į visa tai, kas yra Šv. Rašto ir Šv. Tėvų padavimuose. Viešpatie, Tu matai mano širdį… („Užrašai“, 1914 02 23).
Turėti viltį, kai nėra vilties! Ypač ten, kur žmonės palieka ir atsitraukia, reikia sudėti viltį į Dievą. (plg. asketinė konferencija „De Spe“)
KOMENTARAS
Esame įpratę Abraomą laikyti savo tikėjimo tėvu, tačiau apaštalas Paulius leidžia mums suprasti, kad Abraomas mums yra ir vilties tėvas. […]
Apaštalas Paulius padeda mums atkreipti dėmesį į itin glaudų tikėjimo ir vilties ryšį. Jis apie Abraomą sako, kad „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4,18). Mūsų viltis nesiremia racionalumu, įžvalgumu ir žmogišku pasitikėjimu; ji atsiranda ten, kur nebėra vilties, kur nebėra ko tikėtis, kaip atsitiko Abraomui. […] Abraomas tikėjo ir turėjo viltį prieš bet kokią viltį. Ir tai yra didinga! Didžioji viltis yra įsišaknijusi tikėjime ir būtent dėl šios priežasties ji gali pranokti bet kokią viltį. Taip, nes ji remiasi ne mūsų žodžiais, bet Dievo žodžiu. […] Esame kviečiami sekti Abraomo pavyzdžiu, kuris, nepaisydamas visų tikrovės, kurioje, regis, jo laukia mirtis, įrodymų, pasitiki Dievu, „būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (21 eil.).
Norėčiau jums užduoti klausimą: Ar mes visi esame tuo įsitikinę? Ar esame įsitikinę, kad Dievas mus myli ir nori įgyvendinti viską, ką mums pažadėjo? Paklausite: „bet, Tėve, kiek už tai turime sumokėti?“. Yra viena kaina: „Atverkite savo širdį“. Atverkite savo širdis, ir ši Dievo galia ves jus pirmyn; Jis padarys stebuklingų dalykų ir išmokys jus, kas yra viltis. Tai vienintelė kaina: atverkite savo širdį tikėjimui, o visa kita padarys Jis.
Tai yra paradoksas ir kartu […] mūsų didžiausia viltis! Viltis, pagrįsta pažadu, kuris, žvelgiant iš žmogiškojo taško, atrodo neaiškus ir nenuspėjamas, bet kuris niekada neprapuola, net mirties akivaizdoje, nes tas, kuris žada, yra Prisikėlimo ir Gyvenimo Dievas.
Brangūs broliai ir seserys, šiandien prašome Viešpaties malonės išlikti tvirtiems ne tiek dėl savo tikrumo, savo gebėjimų, kiek dėl vilties, kylančios iš Dievo pažado, kaip tikri Abraomo vaikai. Kai Dievas pažada, jis išpildo tai, ką pažadėjo. Jis niekada nesiliauja laikęsis savo žodžio. Tuomet mūsų gyvenimas įgaus naują šviesą suvokiant, kad Tas, kuris prikėlė savo Sūnų, prikels ir mus ir iš tiesų padarys mus viena su Juo kartu su visais mūsų tikėjimo broliais ir seserimis. […] Jei šiandien turėsime atvirą širdį, užtikrinu jus, kad visi jau dabar patirsime Dangų, kuris niekada nesibaigia, kuris yra amžinas. Toks yra Dievo pažadas ir tokia yra mūsų viltis, jei tik atversime savo širdis.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Ar esu išgyvenusi/ęs situaciją, kai jaučiausi kviečiama/s „turėti viltį, kai nėra vilties“? Ką man davė ši patirtis?
- Ką man reiškia Šv. Tėvo katezhezėje užduotas klausimas: „ar esame įsitikinę, kad Dievas mus myli ir nori įgyvendinti viską, ką mums pažadėjo?“
- Kokią svarbiausią mintį, įžvalgą, patirtį parsivežu iš piligrimystės į pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimą Marijampolėje? (Arba, kokia mintis mane yra palietusi pastaruoju metu girdint apie Jubiliejaus metus ir jų temą – „Vilties piligrimai“?). Kaip ši mintis ar patirtis stiprina ir ugdo mano viltį šiuo metu?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Su kuo nors savo aplinkoje pasidalinsiu įspūdžiais iš piligrimystės į Pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimą Marijampolėje.
- Su kuo nors pasidalinsiu mintimi, kuri mane yra palietusi girdint apie Jubiliejaus metus ir jų temą – „Vilties piligrimai“.
- Paraginsiu ką nors įsigyti Jubiliejaus piligrimo pasą, pasirinkti intenciją ir leistis į piligrimystę – aplankyti bent vieną Jubieliejaus bažnyčią Lietuvoje.
- Užsirašysiu ant lapelio ir matomoje vietoje pasidėsiu t. Jurgio mintį ar Šv. Rašto sakinį, kuri man šiuo metu svarbi ir galėtų padėti per šiuos Jubiliejaus metus atnaujinti ir ugdyti viltį, ypač sunkiose situacijose.
