Gavėnia yra nauja pradžia, kelias, vedantis į tikrą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Ir visada šis metas kviečia mus atsiversti: krikščionis pašauktas grįžti pas Dievą „visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, bet puoselėti draugystę su Viešpačiu. Gavėnia yra tinkamas metas suintensyvinti dvasios gyvenimą Bažnyčios siūlomomis priemonėmis – pasninku, malda ir išmalda. Visa to pagrindas yra Dievo žodis – šiuo laikotarpiu esame kviečiami uoliau jo klausytis bei jį apmąstyti.

 

DIEVO ŽODIS

  • „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’. Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“.     (Lk 16, 19–31)
  • Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių. (1 Tim 6, 10)
  • „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).
  • „Tačiau net dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius“.  Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti. (Jl 2, 12-13)

 

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir tavo Bažnyčios. (Užrašai 1913.IV. 5)

Stengsiuosi dažniau atsižvelgti į Jėzų, nešantį kryžių ir kenčiantį ant kryžiaus, kad aukosiu Viešpačiui Jėzui Kristui savo darbus, nemalonumus ir kentėjimus, kaipo atgailą už savo ir viso pasaulio nusidėjimus. Viešpatie, suteik man atgailos dvasią, kad nors mažumą atkentėčiau už visus savo praėjusio gyvenimo sunkius ir didelius nusidėjimus. Viešpatie, duok man gausias ašaras, kad apverkčiau savo sunkius ir gausingus prasižengimus. (Užrašai  1911. III. 4)

Tu vienas tik žinai, kiek man prisiėjo per tą laiką visokių pagundų, sunkių sunkiausių, pergalėti. Kad ne mieliausiojo Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdys, narsiai atstumiančio nuo savęs ir pergalinčio piktąją dvasią, kuomet dykumoje ji norėjo sulaikyti Jėzų ir atitraukti jį nuo jo pasiuntinystės, kad ne pavyzdys Viešpaties Jėzaus Alyvų daržely alpstančio ir krauju prakaituojančio, kad ne Jo balsas ant kryžiaus: Dieve mano, kodėl gi mane apleidai, o tačiau pavedančio tam Dievui visiškai savo sielą: į Tavo rankas pavedu mano sielą, – o ypač, kad ne Tavo, Dangiškasis Tėve, malonė, nebūčiau stengęs tų pagundų pergalėti. Tegul bus Tau, Dieve, garbė ir padėka. Tegul bus garbė ir padėka Viešpačiui Jėzui, kuris moko mus nešti visokį kryžių. (Užrašai 1911. VIII. 17.)

KOMENTARAS

Popiežius Pranciškus Gavėnios žinioje kviečia  pasisemti įkvėpimo iš palyginimo apie turtuolį ir vargšą Lozorių (plg. Lk 16, 19–31) Šis palyginimas padeda suvokti, kaip turėtume elgtis, kad pasiektume tikrąją laimę bei amžinąjį gyvenimą, ir skatinantis nuoširdžiai atsiversti.

Kitas asmuo yra dovana. Palyginimo pradžioje pristatomi du pagrindiniai veikėjai, tai turtuolis ir vargšas Lozorius.  Scena dar dramatiškesnė atsižvelgus į tai, kad vargšas vadinamas Lozoriumi: šis pažado kupinas vardas paraidžiui reiškia Dievas padeda. Todėl šis personažas nėra anoniminis, jis turi gana aiškius bruožus ir pasirodo kaip individas su savo asmenine istorija. Turtuoliui jis yra beveik neregimas, tačiau mums tampa pažįstamas ir kone artimas, tampa veidu ir, kaip toks, dovana, neįkainojamu turtu, Dievo panorėta, mylima, atmenama būtybe, net ir būdama žmogiškųjų atliekų būvio.

Lozorius mus moko, kad kitas asmuo yra dovana. Teisingas santykis su žmogumi yra dėkingai pripažinti jo vertę. Vargšas prie turtuolio durų yra ne varginanti kliūtis, bet kvietimas atsiversti ir pakeisti gyvenimą. Šis palyginimas mus kviečia pirmiausia atverti savo širdies duris, nes kiekvienas asmuo – ir mūsų kaimynas, ir nepažįstamas vargšas – yra dovana. Gavėnia yra palankus metas atverti duris kiekvienam stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą. Visi sutinkame tokių savo kelyje. Kiekviena mūsų sutinkama gyvybė yra dovana ir verta būti priimta, gerbiama, mylima. Dievo žodis atveria mūsų akis, kad gyvybę, pirmiausiai tada, kai ji silpna, priimtume bei mylėtume. Tačiau kad tai padaryti pajėgtume, būtina rimtai atsižvelgti į tai, ką Evangelija mums sako apie turtuolį.

Nuodėmė mus apakina. Turtuolio personažas neturi vardo ir apibūdinamas tiktai kaip „turtingas“. Jo turtingumą rodo perdėm prabangūs drabužiai, kuriais jis rengiasi. Purpuras buvo labai brangus, brangesnis už sidabrą ir auksą, ir todėl purpuro drabužius paprastai vilkėjo dievybės (plg. Jer 10, 9) ir karaliai (plg. Ts 8, 26), ploniausia drobė suteikdavo laikysenai tam tikro sakralumo. Tad šio žmogaus turtingumas perdėtas, taip pat ir dėl to, kad kasdien demonstruojamas: „Kasdien ištaigingai puotaudavo“ . Per šį žmogų dramatiškai atsiskleidžia nuodėmės griaunamasis poveikis, pasireiškiantis trimis viena po kitos einančiomis pakopomis – meile pinigams, tuštybe ir puikybe.

Apaštalas Paulius sako, kad „visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 10). Ji yra pagrindinė sugedimo priežastis ir pavydo, kivirčų bei įtarimų versmė. Pinigai gali mus taip užvaldyti, kad tampa tironišku stabu. Užuot buvę priemone darant gera ir rodant solidarumą su kitais, pinigai gali pajungti mus ir visą pasaulį egoistinei logikai, kuri nepalieka vietos meilei ir trukdo taikai.

Palyginimu mums, be to, parodoma, kad turtuolio godumas padaro jį tuščiagarbį. Jo asmenybė reiškiasi išoriniais dalykais, rodymu kitiems, ką jis sau gali leisti. Tačiau išorė maskuoja vidinę tuštumą. Jo gyvenimas yra išoriškumo, paviršutiniškiausio ir laikiniausio egzistencijos matmens belaisvis.

Žemiausia moralinės degradacijos pakopa yra puikybė. Turtuolis rengiasi taip, tarsi būtų karalius, vaizduoja dievą užmiršdamas, kad yra tik marusis. Meilės turtams sugadintam žmogui egzistuoja tik jo paties „aš“ ir todėl aplinkiniai žmonės į jo akiratį nepatenka. Tad prisirišimo prie pinigų vaisius yra savotiškas aklumas: turtuolis nemato išalkusio, žaizdoto ir pažeminimo parblokšto vargšo. Žvelgiant į šį personažą, tampa suprantama, kodėl Evangelijoje taip aiškiai smerkiami pinigai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).

Žodis yra dovana. Evangelija apie turtuolį ir vargšą Lozorių padeda mums gerai pasirengti artėjančioms Velykoms. Pelenų trečiadienio liturgija kviečia mus išgyventi patirtį, panašią į tą, kurią labai dramatiškai išgyveno turtuolis. Kunigas, berdamas ant galvos pelenus, taria: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi.“ Ir vargšas, ir turtuolis abu miršta, ir pagrindinė palyginimo dalis rutuliojasi anapus. Abu personažai staiga suvokia, kad „nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7).

Anapusybė atsiveria ir mūsų žvilgsniui. Joje turtuolis ilgai kalbasi su Abraomu, kuri vadina „tėvu“ (Lk 16, 24. 27), taip parodydamas, kad priklauso Dievo tautai. Dėl šios smulkmenos jo gyvenimas atrodo dar prieštaringesnis, nes ligi šiol nieko nebuvo užsiminta apie jo santykį su Dievu. Iš tikrųjų, vietos Dievui jo gyvenime nebuvo, jo vienintelis dievas buvo jis pats.

Tik anapusybės kankynėse turtuolis atpažįsta Lozorių ir norėtų, kad vargšas palengvintų jo kančias duodamas jam atsigerti. Tai, ko jis prašo Lozoriaus, yra panašu į tai, ką turtuolis galėjo padaryti, bet niekada nepadarė. Abraomas jam paaiškina: „Tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik savo nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti“. Anapusybėje atkuriamas tam tikras teisingumas, ir gyvenimo blogybės atsveriamos gėrybių.

Toliau rutuliojamu palyginimu perteikiama žinia visiems krikščionims. Turtuolis, turintis dar gyvus brolius, prašo Abraomo pasiųsti Lozorių jų įspėti, tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“. O atsakydamas į turtuolio prieštarą, priduria: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.

Šitaip aikštėn iškyla tikroji turtuolio problema: jo blogybių šaknis yra tai, kad jis neklauso Dievo žodžio; todėl nebemyli Dievo ir negerbia artimo. Dievo žodis yra gyva jėga, gebanti paskatinti žmogaus širdį atsiversti ir iš naujo nukreipti žmogų Dievop. Užverdami širdį kalbančio Dievo dovanai, neišvengiamai užveriame širdį brolio dovanai.

Gavėnia yra palankus metas atnaujinti susitikimą su Kristumi, gyvu savo žodyje, sakramentuose ir artimame. Viešpats, per keturiasdešimt dykumoje praleistų dienų nugalėjęs gundytojo apgaules, rodo mums kelią, kuriuo turėtume eiti. Šventoji Dvasia skatina mus atlikti tikrą atsivertimo kelionę, kad iš naujo atrastume Dievo žodžio dovaną, būtume apvalyti nuo mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume stokojančiuosiuose esančiam Kristui. Popiežius visus tikinčiuosius ragina šį dvasinį atsinaujinimą išreikšti ir dalyvavimu gavėnios renginiuose, kuriuos įvairiose pasaulio dalyse skatina daugybė bažnytinių organizacijų siekdamos, kad plėtotųsi susitikimo vienoje žmonijos šeimoje kultūra. Ragina melstis vieniems už kitus, kad, būdami Kristaus pergalės dalininkai, mokėtume atverti savo duris silpnam ir vargšui. Tada galėsime pilnatviškai išgyventi ir paliudyti Velykų džiaugsmą. (Popiežiaus Pranciškaus Žinia 2017m.gavėnios proga)

SUSIMĄSTYMAS

Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

 DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  1. Ką man sako išgirstas palyginimas apie turtuolį ir vargšą?
  2. Pasidalinti kaip aš suprantu atsivertimą? Ką man reiškia pasninkas, malda ir išmalda – trys Gavėnios ženklai?
  3. Kaip per Gavėnią suintensyvinti dvasios gyvenimą?
  4. Pasidalinti kaip suprantu popiežiaus pasakytą mintį, kad kitas „asmuo yra dovana“, kad „žodis yra dovana“ ir kad „nuodėmė mus apakina“.

  „NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

  1. Per šį mėnesį dažniau praktikuosiu „Kryžiaus kelio“ maldą.
  2. Parodysiu solidarumą su vargšais: paaukosiu piniginę auką, pasimelsiu už juos, ar atliksiu dėl jų kažkokį patarnavimą ir darbą.
  3. Dalyvausiu Gavėnios rekolekcijose.