Adventas – keturios savaitės, skirtos ruoštis šv. Kalėdoms – Viešpaties Jėzaus gimimo iškilmei. Žodis Adventas reiškia „atėjimas“. Jis primena mums du „atėjimus“: Dievo Sūnaus įsikūnijimą – gimimą žmogumi ir antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą pasaulio pabaigoje. Abu šie įvykiai yra ne šiaip istorijos faktas ir ateities pranašystė. Jie turi tiesiogines ir esmines pasekmes man, mano gyvenimui. Jėzus tapo žmogumi dėl manęs, kad mano žmogystę, su visu jos menkumu ir nuodėmingumu, užneštų ant kryžiaus, ir taip ją perkeistų į savo šventumą. Jis ateis, kad atbaigtų savo Karalystę, kurios kūrime esu pašauktas dalyvauti dabar ir kuri vienintelė yra mano tikrieji namai, į kuriuos keliauju. Pal. Jurgis – nuostabus pavyzdys to, kaip tikėjimas Jėzumi Kristumi, suvokimas savęs, kaip Jo Karalystės piliečio šiame gyvenime ir amžinybėje, nušviečia gyvenimą, kiekvieną jo momentą, kiekvieną įvykį.
DIEVO ŽODIS
- Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3, 20)
- Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 43-44)
- Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. (Mt 3, 1)
- Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio. Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. (Jok 5, 7-10)
- Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas. (1Jn 5, 20)
PALAIMINTOJO JURGIO KELIU
Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs. Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikeis maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį. Jėzau, teatsiduodu Tavo Bažnyčiai, Tavo krauju atpirktų sielų išganymui, kad kartu su Tavimi gyvenčiau, kartu su Tavimi kentėčiau, ir, kaip tikiu, kartu su Tavimi numirčiau ir kartu su Tavimi karaliaučiau 17. VIII. 1911
Viešpatie Jėzau, kodėl Tu, Nekalčiausias, Geriausias ir Švenčiausias, taip daug kentėjai? „Kad būtų panaikintos Tavo nuodėmės, kad parodyčiau Tau, kaip daug verta Tavo siela ir, kad paskelbčiau Tau savo meilę“. Negi mane, varganą nusidėjėlį, taip labai pamilai, kad dėl manęs tapai žmogumi ir atidavei gyvybę ant kryžiaus? Argi esu to vertas? „Tu nesi vertas, bet mano meilė apglėbia ir nevertus“. (De Passione Christi, asketinė konferencija)
Bus gana, keliausiu į amžinybę. (Žodžiai, pasakyti slaugei prieš mirtį, pacituoti kun. I. Čėsnio atsiminimuose)
KOMENTARAS
2017 ir 2018 metai bus ypatingai paženklinti Pal. Jurgio Matulaičio datomis (2017 – paskelbimo palaimintuoju 30 m. ir mirties 90 m., o 2018m. – 100 m. sukaktis nuo vyskupo konsekracijos ir įžengimo į Vilniaus vyskupo sostą). Todėl jau šį Adventą, kuris mus įveda į šį dvejų metų „matulaitinį“ laikotarpį, išgyvenkime įsižiūrėdami į Pal. Jurgio gyvenimą, trumpai prisimindami jo svarbiausius faktus. Viešpats Jėzus atėjo ir vėl ateis dėl kiekvieno konkretaus žmogaus. Kartą įžengdamas į žmonijos istoriją, jis tuo pačiu beldžiasi ir į kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimo duris. Žvelkime į Pal. Jurgio gyvenimą, kuris tikrai buvo atviras Viešpaties atėjimui, ir melskime malonės sau ir kitiems atverti Viešpačiui savo širdžių, savo gyvenimų, savo namų duris.
NUO RAMENTŲ IKI DOKTORATO
Labiau stulbinančią savo prieštaringumu vaikystę ir jaunystę nei Jurgio Matulaičio būtų nelengva surasti. Viena vertus – našlaitis, ligos ištiktas luošas paauglys, kurio ateities viltis ir svajones kirste nukirto negalia. Treji gražiausi paauglystės metai (nuo 16 iki 18) prabėgo vaikštant paskui jaučių traukiamą žagrę brolio ūkyje, ir trokštant, ir nesitikint, kad gali būti kitaip. O vis dėlto – išskirtinių gabumų studentas, kunigas, mokslų daktaras, profesorius. Daugelis pasakytų – laimingas likimo posūkis. Pats kun. Jurgis, tikriausiai ir savo ankstyvąją jaunystę turėdamas galvoje, rašė:
Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs? (Užrašai, 1911 08 17)
LIGONIS – ENERGINGAS VEIKĖJAS
Šie abu apibūdinimai nesuvokiamu būdu dera vienam kun. Jurgio gyvenimo laikotarpiui (1889 – 1907). Jam 27-eri, 30-dešimt, 35-eri. Ir žiauri liga: pavojus gyvybei, gresianti rankos ir kojos amputacija, ilgas ir skausmingas gydymas. Tuo pat metu – kunigų draugijų organizavimas, pagalba pogrindinėms vienuolijoms, „etikos būreliai“, socialiniai kursai, krikščionių darbininkų draugija (po poros metų nuo įsikūrimo šiai draugijai jau priklausė 22207 nariai!). Ir dar – lemtinga dvasinė patirtis, įvardijama paprastai: „Pagijau iš Dievo malonės“. Ne. Kojos ir rankos skausmai liko. Pagydyta tapo širdis: Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. […] Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malum in bono (nugalėk bloga gerumu).(Laiškas kun. P. Būčiui, 1924)
VIENUOLIS BE ABITO
Petrapilio Dvasinė akademija. Didžiulis darbo krūvis, bet ir nepaprastas pasisekimas: puikus dėstytojas, auditorijos, pilnos studentų, katedros vadovas, o vėliau ir Akademijos inspektorius (vicerektorius). Tiesus kelias į pasaulio garbę. O kun. Jurgis tiesiog atsistatydina. Pažinę jį tik iš toliau, negali atsistebėti: keistuolis, negi jis nesupranta, ką praranda? Ir tik nedaugelis artimiausiųjų žino tai, kas kyla iš pačių širdies gelmių: Jaučiu, kad mano tikėjimas stiprėja, kad mane apima didžiulis troškimas viską aukoti Dievo garbei ir Bažnyčios labui. (Laiškas kun. A. Fajeckiui, 1910). Kaip? Beišmirštančioje Tėvų Marijonų vienuolijoje, kurią visų pirma reikia atgaivinti, tyliai ir kantriai, be išorinių ženklų, po budria caro žandarų akimi.
VILNIAUS VYSKUPO SOSTAS
1918 m. tėvai Marijonai jau veikia Lenkijoje, JAV ir Lietuvoje, ką tik gautas oficialus Šv. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos – dar vieno t. Jurgio darbo vaisiaus – patvirtinimas. Paskyrimas Vilniaus vyskupu tokioje situacijoje – tikras tikėjimo ir pasitikėjimo išbandymas: Vilniuje nesusiorientuočiau; nežinau ar tenai visiems įtiktų ir dangaus angelas… Man rodos, kad ten nieko nepadaryčiau, o mūsų reikalai labai nukentėtų. Taigi, prašau mane gelbėti nuo tos nelaimės.(Laiškas marijonams Lenkijoje, 1918) Vis dėlto įvyko. Septyneri metai Vilniaus vyskupo soste paties vysk. Jurgio akimis? Diena iš dienos nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros skaistyklos dalelė. (Laiškas kun. Bronikowskiui). Dar būtų galima pridėti: šeši valdžių pasikeitimai, susišaudymai už kurijos langų, kunigų areštai, grasinimai su juo pačiu susidoroti. Ir dar pamokslas, kurį pasakė pirmą kartą įžengęs į Vilniaus katedrą: Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus…(Ingreso pamokslas, 1918)
APAŠTALINIO VIZITATORIAUS KOVOS
Esu laimingas. Šv. Tėvas dėl savo gerumo ir malonės nuo manęs nuima Vilniaus diecezijos valdymo naštą. Dabar galėsiu visai atsiduoti Marijonų vienuolijai. (Laiškas iš Romos, 1925). Ne, dar ne visiškai. Kol kas – naujas šv. Tėvo siuntimas – Apaštaliniu vizitatoriumi į Lietuvą, į Kauną. Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų,[…] bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. (Laiškas kun. L. Chaleckiui, 1925- 12- 22). Todėl ir vaisiai neįtikėtini: per porą mėnesių parengtas Lietuvos Bažnytinės provincijos projektas, Šv. Tėvo patvirtintas ir įgyvendintas. Po to – trys mėnesiai JAV: du pranešimai tarptautiniame Eucharistiniame kongrese ir dar – aplankytos 92 lietuviškos parapijos: „Sveikata, ačiū Dievui, ištvėrė iki galo, tačiau esu labai nusidirbęs; beveik kasdien sakydavau po du pamokslus, o kartais ir penkis per vieną dieną; nuolat buvau kelyje“. Ir visa tai – su kaulų tuberkulioze!
Į AMŽINĄJĮ MIESTĄ
Nuo 1926 rugsėjo – dar intensyvesnis darbas: per keturis mėnesius atliktos derybos dėl Lietuvos valstybės santykių su Šventuoju Sostu ir konkordato projekto rengimas. Dokumentas buvo baigtas 1927 m. sausio antroje pusėje. Sausio 21 d. arkivyskupas dokumento projektą išsiuntė Vatikano valstybės sekretoriui kard. P. Gaspari, tuo pačiu pridėdamas pranešimą apie Lietuvos bažnytinius reikalus. Laišką baigė taip: Manau, kad mano misiją Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį Miestą. Tai paskutiniai popieriuje užfiksuoti jo žodžiai. Tą pačią naktį, skausmų suimtas, arkiv. Jurgis buvo nugabentas į ligoninę, o sausio 27 d. ankstų rytą jis tikrai grįžo į Amžinąjį Miestą. Tik tai buvo ne Roma. Tai buvo dangiškoji Jeruzalė…
ŠVENTUOSIUS REIKIA PRIIMTI…
1987 m. birželio 28 d. Vatikano šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II paskelbė, kad nuo šiol į Jurgį Matulaitį dera kreiptis kaip į palaimintąjį ir jo švente paskyrė sausio 27 dieną. Pamoksle tą dieną kalbėjo: Arkivyskupas Jurgis Matulaitis […] yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai […] Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie galėtų parodyti mums kelią… Tai – jau atbaigimas, viršūnė. O pradžia? Kai kas sako, jog visa prasidėjo žodžiais, kuriuos 1934 m. popiežius Pijus XI (kurį su arkiv. Jurgiu siejo asmeninė bičiulystė) ištarė audiencijoje tėvams Marijonams priimdamas jų dovanojamą arkiv. Jurgio Matulaičio portretą: Miela dovana, nes labai mielas asmuo. O po akimirkos: Tikrai šventas žmogus. Tai skambėjo kaip daugelio asmeniškai Jurgį Matulaitį pažinusiųjų patirties apibendrinimas. Bet taip pat – ir kaip pranašystė.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Žvelgiu į Pal. Jurgio gyvenimą. Kur atpažįstu ryškiausius Jo atvirumo Viešpačiui, pasitikėjimo Juo ženklus/momentus? Kokias mintis ir jausmus man kelia tai, ką pastebiu?
- Žvelgiu į savo gyvenimą. Kur atpažįstu ryškiausius savo atvirumo Viešpačiui, pasitikėjimo juo ženklus/momentus? Kada esu stipriausiai patyrusi/ęs, kad esu Viešpaties atpirktas, mylimas, kad Jis yra ir mano gyvenime arba, kad Jis laukia, kad Jam atsiliepčiau savo gyvenimu, kad įsileisčiau Jį į savo kasdieną?
- Kaip ir kada esu ryškiausiai patyrusi, kad Viešpaties įsikūnijimo ir gimimo žmogumi slėpinys ir Jo antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje tiesa teikė man viltį, ramybę, įtakojo mano gyvenimą, mano pasirinkimus?
- Koks mano įsimintiniausias Adventas. Kodėl? Kas man tuomet ypač padėjo išgyventi Viešpaties atėjimo slėpinį?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.
- Per šį Adventą savo kasdienėje maldoje dažnai kartosiu šią, ar kitą panašią maldą, dėkodama/as Viešpačiui už Jo tapimą žmogumi ir išsakydama/as pasitikėjimą Juo: „Viešpatie, dėkoju, kad tapai žmogumi dėl manęs, kad padarei viską, kad kartu su Tavimi būčiau visą amžinybę. Tikiu, kad ateisi pasaulio pabaigoje ir mane, kartu su visais Tavo ištikimaisiais, nusivesi į Savo Karalystę“.
- Kasdien skirsiu laiko melstis už netikinčiuosius, prašydama/as jiems malonės suvokti ir priimti tą Dievo meilę, kurią liudija Kalėdų slėpinys (ypač prisiminsiu konkrečius asmenis savo šeimoje, savo aplinkoje).
- Kas vakarą, atlikdama/as dienos peržvalgą, pastebėsiu, ar nepasidaviau tuščiam išankstiniam Kalėdiniam šurmuliui (dovanų pirkimas, rūpestis vaišėmis ir t.t.) užmiršdama/as skirti laiko ir dėmesio Jėzui.
- Parašysiu Jėzui laišką, padėkodama Jam už Jo atėjimą į šį pasaulį.
