MĖNESIO TEMA
Kantrybė yra Dievo dovana. Mūsų Dievas yra vadinamas „kantrybės Dievas“. Be kantrybės negali būti nei tikro pasiaukojimo, nei Dievo valios vykdymo, nei dėkingumo už kiekvieną malonę. Kantrybė suvaldo neprideramą palinkimą pykti, neprideramą norą atkeršyti arba nubausti kitą dėl neteisingo pasielgimo mūsų arba kitų žmonių atžvilgiu.
DIEVO ŽODIS
„Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę“ (2 Tes 3, 5).
„Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21,19).
„Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12).
„Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 7–8).
PAL. ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
„Žemė ne rojus, žmonės ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. Kaip Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus. Kiek jam žmonės visokių šunybių darydavo, o jis niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs; numirė už juos, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir niekingumą.“ (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1913 05 17).
„Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, […], o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kuris visada ir visose aplinkybėse elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė“ (Dvasinė konferencija „Kelias į šventumą“).
„Man rodos, kad gal per jautrus esi kai kuriems mažmožiams, per greit užpyksti ir įsižeidi. Aš tai stengiuosi tokius mažmožius nutylėti, net nė neparodau, kad juos jaučiu; patyriau, kad tai geriausias būdas su žmonėmis […]. In patientia vestra possidebitis animas vestras (savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybes)“ (lš laiško kun. P. Būčiui, 1913 02 11).
„Aš įsitikinau, kad kantrybe labai daug galima pergalėti“. (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1911 10 08).
„Išprašyk meilės, o Meilingiausioji, išprašyk tyrumo, o Tyriausioji, išprašyk gailestingumo, o Gailestingiausioji, ištvermės po Jėzaus Kryžiumi, o Kantriausioji, ir tikro tobulumo – o švelniausia ir tobuliausia Mokytoja. Amen“. (Dvasinė konferencija „Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė“)
KOMENTARAS
Jėzus duoda mums gražų šios dorybės pavyzdį. Kaip dažnai jį pykindavo viešame gyvenime iš visų pusių! Pirmiausia – apaštalai ir mokiniai. […] Jie nemokėjo naudotis tuo, kad gyveno tokioje artumoje su Jėzumi. […]. Po trejų metų vis dar nesuvokė Mesijo karalystės. Erzino Jėzų ir liaudis: lįsdavo į akis, kada nereikia, nemandagiai prikibdavo, neduodavo ramybės […]. Jėzaus priešai jį persekiojo, tykodami sugauti žodžiuose, gadindavo Jam viską, įtardavo, šmeiždavo. O Jėzus niekad nesiskundė, išskyrus labai retus atsitikimus, neparodė rūstybės. […]
Kantrybė būtinai mums reikalinga gyvenime. Kaip norime, galime gyvenimą susitvarkyti, o visuomet atsiras, ką reikės iškentėti. […] Kantrybė suteikia mums viršenybę prieš kitus žmones, nes ji yra apmąstymo, išminties vaisius, rodo didelę valios jėgą, susivaldymą ir gerą, nužemintą širdį. Kantrybe įgyjama žmonių meilė. Kiti noriai artinasi prie mūsų, pasitiki mumis, kai esame kantrūs. Priešingai, nekantrumas daug bloga daro […]: stumia mus, kad neteisingai elgtumėmės, žemina mus pačius, žmonės pradeda mūsų nekęsti.
[…] Kantrumo dorybė susijusi su mūsų laikysena sunkumuose. […] Sunkumai ir nemalonumai yra savęs atsižadėjimo ir apsimarinimo priemonės. […] Liga moko neprisirišti prie sveikatos, neturtas – prie turto, mirtis – prie artimųjų, apkalbos ir šmeižtai – prie garbės, kūno pagundos – prie pasitikėjimo savimi. Palaimintas, kuriam užtenka pagundos ir nereikia nupuolimo. Toks žmogus moka pasitikėti ne savimi, o tik Dievu. Taip vyksta pasyvus apvalymas. […] Kaip karšta ugnis metalui, taip pagunda yra teisiajam. Nežinome, ką iš tiesų galime. Pagunda tai parodo. Sunkumai ir išbandydami mus daro šventaisiais. […] Todėl svarbu sunkumus priimti kantrumo dvasioje.
Ugdytis kantrumą – tai protu atpažinti Dievo veikimą nelaimėje, o valia – priimti Jo veikimą ir laisva valia Jam atsiduoti. […] Tai Kristaus laikysena: „Taip, Tėve, nes tau taip patiko“ (Mt 11, 26). […] Aišku, sunkumų ir išbandymų neįmanoma priimti taip, lyg jie būtų mieli patys savyje. […] Pagrindinis sunkumų ir išbandymų priėmimo būdas – pasidavimas, pastanga atsiduoti, kuri reikalauja nuoširdaus susiliejimo su Dievo valia. Ji užkerta kelią murmėjimams, bet ne prigimties priešinimuisi. Prigimties pasipriešinimas, bodėjimasis, sunkumas, ašaros neprieštarauja pasidavimui […]. Net ir dejonė, savigaila, žinoma iki ribos, taip pat baimė, išgąstis, drebėjimas yra suderinami su pasidavimu. Iš tiesų visa tai ir Jėzus patyrė. Jis taip žmogiškai kentėjo Alyvų sode: liūdėjo, sielvartavo, bijojo, nerimavo. Juk sakė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mk 14, 34). Meldėsi: „Teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39). Ir krauju prakaitavo. Valia ir prigimtis gali priešintis ir baisėtis, bet protas turi priimti. Pasiduoti nėra malonu. Bet tai įmanoma, nes veikia aukštesnė sielos dalis. Paprasčiausiai priimti: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Nešti Kryžių paskui Jėzų, su Juo, noriai ir su meile.
Kokiomis priemonėmis įgyti šią pasidavimo laikyseną? Pirmiausia – apmastant Kryžiaus kelią. Kryžius yra mūsų prigimties dalis, bet jį priimti reikia drąsos. Kita vertus, išsisukti nuo jo niekaip nepavyks. Tokia yra Kristaus taisyklė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). […] Į karalystę einama per kryžių. Tik kryžiuje išganymas. Garbė – amžina, o išbandymai – trumpi.
Pasidavimo nuostatą taip pat padeda įgyti, kai nemalonumai ir sunkumai priimami su dėkingumu, kaip ženklai, kad taip pasirinko Dievas. Susiduri su nemalonumais ir išbandymais, nes esi Dievo išrinktas. Juk ir po kryžiumi stovėjo Motina Marija ir mylimas mokinys Jonas. […] Taigi, turime dėkoti Dievui.
Kentėdami bėkime į Kryžiaus papėdę, eikime Kryžiaus keliu. Neškime kryžių paskui Jėzų, kaip Jo kryžiaus dalelę. Esame sujungti viename Mistiniame Kūne: esame Kristaus nariai, o mūsų Galva – erškėčiais vainikuota.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kokiais momentais ir dėl kokių priežasčių dažniausiai prarandu kantrybę? Kas ir kaip mane lengviausiai suerzina?
-
- Kaip, kur ir kada man yra tekę parodyti kantrybę ir ištvermę? Kas labiausiai padėjo išlaikyti kantrybę?
- Kaip elgiuosi sunkumų ir/ar išbandymų akivaizdoje? Kokias mintis ir reakcijas man kelia tėvo Jurgio įžvalgos apie „pasidavimo“ nuostatą?
- Kur įžvelgiu kantrybės dorybę Pal. Jurgio asmenyje, jo pavyzdyje? Ko norėčiau iš jo pasimokyti?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite šį mėnesį. Pavyzdžiui:
- Šį mėnesį melsiu sau ir kitiems kantrybės dorybės, prašydama/s Švč. Mergelės Marijos užtarimo
- Kai bus sunku būti kantriai/m prisiminsiu Jėzaus kantrybę ir dažnai kartosiu tinkamą strėlinę maldą, pavyzdžiui: „Per kančią ir kryžių – į prisikėlimo garbę.“
- Kas vakarą atlikdama/s dienos peržvalgą, atkreipsiu dėmesį į momentus, kuriuose reikėjo kantrybės. Dėkosiu Dievui, jei pavyko išlikti kantriai/am, atsiprašysiu, jei praradau kantrybę. Pastebėsiu, kokios buvo mano laikysenos pasekmės.
