GAILESTINGUMO DARBAI: Alkaną pamaitinti, ištroškusį pagirdyti

TEMA

Karo Ukrainoje pradžioje didysis arkivyskupas S. Ševčukas kalbėjo apie tai, kaip atsispirti blogiui, ir priminė, kad dvasinė krikščioniškos kovos su blogiu tradicija pateikia paradoksalų atsaką: gerais darbais. Evangelistas Matas Jėzaus anuomet išvardytą gerųjų darbų sąrašą pradeda šiais dviem: alkaną pamaitinti, ištroškusį pagirdyti.

DIEVO ŽODIS

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“. (Jok 2,14-17).

PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU

Atsidėkite visokioms socialinėms tarnystėms, kurių reikalauja šie laikai, tačiau visuomet visų pirma turėdami prieš akis dvasinį tikinčiųjų gėrį. Pirmiausia remkite – visokiais Jums įmanomais būdais – tuos, kurie vargsta ir skursta, kurie, karo nuniokoti, žūsta nuo bado ir ligų. (1919 m. birželio 28 d., ganytojiškasis laiškas „Apie sielovadines dvasininkų pareigas“)

Tamistos galite bausti žydus, juos išskirdami, tai jūs darba; bet man, vyskupui, tai netinka. Taip pat netinka atmesti dalijant maistą ir pirmeivių. Kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus pasigailėjimo vertas ir reik jis gelbėti, nepaisant jo įsitikinimo ir tautybės. (Užrašai, p. 202)

Jei patys žmonės, pati visuomenė savęs negelbės, sunku, kad pagalba pati nukristų iš kažin kur. Kaip pavienio žmogaus, taip ir visuomenės gyvenime asmeniškos pastangos ir savišelpystės dėsnis yra neapsakomai svarbus daiktas, į kurį iki šiol per mažai atkreipiama domos [dėmesio], norint socialines ligas prašalinti ir socialinius santykius patasyti: per daug laukliama nuo viešpatijos, nuo įstatų ir tvarkos atmainymo, o per mažai pasitikima savimi, per mažai patys žmonės, plati visuomenė prisideda prie socialinio klausimo išrišimo. (Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo)

KOMENTARAS

„Gerovės“ arba „gerbūvio“ pasekmė neretai yra tai, kad žmogus užsidaro savyje ir pasidaro nejautrus kitų poreikiams. „Geras“ gyvenimas suvedžioja žmogų, prieš akis statydamas apgaulingus gyvenimo idealus, kurie po metų kitų išgaruoja, tartum gyvenimas tebūtų mada, kuria sekama ir kuri keičiasi kas sezoną. Bet taip nėra. Realybę reikia priimti tokią, kokia ji yra ir atitinkamai su ja tvarkytis. O ji dažnai verčia mus sutikti skubaus poreikio situacijas. Kaip tik dėl šios priežasties, tarp gailestingumo darbų minimas alkis ir troškulys. Esame raginami duoti maisto alkstantiems – o tokių šiandien yra daug – ir vandens ištroškusiems.

Kaip dažnai girdime apie ištisus pasaulio regionus, kiuose žmonės kenčia maisto ir vandens stygių! Kai kurie žiniasklaidos pateikiami tokios informacijos fragmentai, ypač vaizdai, paliečia viešąją nuomonę ir, kartas nuo karto, sužadina atliepą – solidarumo akcijas. Tuomet duodamos dosnios aukos ir tokiu būdu vienas asmuo gali palengvinti daugelio kentėjimus. Ši labdaros forma yra svarbi, bet, gali būti, kad ji neįtraukia mūsų tiesiogiai.

Kitaip yra tuomet, kai vargstančio žmogaus ir mūsų keliai susikerta gatvėje, ar, kai elgetaujantis žmogus pasibeldžia į mūsų duris. Tada jis jau nėra tik vaizdas ir mes tampame asmeniškai įtraukti. Nebelieka atstumo tart jos ar jo ir manęs. Kaip tuomet reaguoju? Ar nusuku akis ir praeinu pro šalį? Ar sustoju pasikalbėti su ja/juo ir nuoširdžiai domiuosi jos/jo situacija? O jei aš taip darau, tada būtinai atsiras kas nors, kas pasakys: „Kvailystė, kam reikia kalbėtis su tuo nabagu!”. Bet juk gali būti, kad jis prašo to, ko jam tikrai reikia: šio to valgyti ir atsigerti.

Alkio patirtis yra sunki. Tie, kurie patyrė karą ar badą tai žino. Tačiau ši patirtis kartojasi kasdien ir egzistuoja greta pertekliaus ir švaistymo. Apaštalo Jokūbo žodžiai nepraranda aktualumo: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“. (Jok 2,14-17). Jis miręs, nes nepajėgus daryti darbus, vykdyti gailestingumą, mylėti. Visuomet yra kas nors, kas trokšta ir alksta, ir kam reikia manęs. Šito negaliu niekam deleguoti. Šis vargšas žmogus reikalingas manęs, mano pagalbos, mano žodžio, mano įsipareigojimo. Mes visi esame į šitai įtraukti.

Evangelijos puslapiuose yra ši istorija: Jėzus, matydamas daugybę jį sekančių žmonių, paklausė savo mokinius: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6,5). Mokiniai atsakė, kad tai neįmanoma, kad būtų geriau išsiųsti visus tuos žmones namo. Tačiau, Jėzus jiems pasakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16). Tada jis paėmė kelis kepalėlius duonos ir žuveles, kuriuos jie turėjo su savimi, palaimino juos, laužė ir išdalino visiems. Tai labai svarbi pamoka mums: tas truputis, kurį turime, jei tik atiduodame jį į Dievo rankas ir tikėdami dalinamės su Juo tuo, ką turime, tampa begaliniu turtu.

[…] Nepamirškime Jėzaus žodžių: „Aš esu gyvybės duona!“ (Jn 6,35) ir „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37). Šie žodžiai yra iššūkis kiekvienam iš mūsų, tikinčiųjų, atpažinti, kad, duodami maistą alkanajam ar vandenį – ištroškusiam, perduodame savo santykį su Dievu. Su tuo Dievu, kuris apreiškė save Jėzuje, Jo gailestingame veide.  (plg. Pop. Pranciškus, Audiencija Šv. Petro aikštėje, 2016 spalio 19 d.)

SUSIMĄSTYMAS

• Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

• Ar esu pats/pati patyrusi alkį, troškulį? Ar kada nors kas nors yra pamaitinęs mane išalkusį/ę ar pagirdęs ištroškusį/ę? Ką tuomet jaučiau, išgyvenau?
• Kada ir kaip pastaruoju metu turėjau progą pamaitinti alkaną ar pagirdyti ištroškusį? Ką jaučiau, išgyvenau?
• Kokią laikyseną dažniau pasirenku, asmeniškai susitikus/ęs pagalbos prašantį žmogų: leidžiuosi užkalbinamas/a? pats/pati užkalbinu? pasistengiu išvengti, kuo greičiau pasitraukti? Kokie mano jausmai ir mintys tokių susitikimų metu?

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:

• Kalbėdama/as „Tėve mūsų“, atkreipsiu dėmesį į žodžius: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ ir dėkosiu Dievui už tai, ką turiu.
• Stengsiuosi kasdien atlikti bent vieną gailestingumo darbą iš meilės Jėzui ir kaip atgailą, ypač stengsiuosi pastebėti momentus, kai Viešpats kvies mane dalintis tuo, ką turiu: duona, laiku, dėmesiu, užuojauta ir t.t.
• Melsiu Dievą pastabumo ir jautrumo kitų poreikiams ir išminties atpažinti kada ir ką galiu padaryti.
• Sužinosiu, kaip galiu aktyviai prisidėti prie parapijoje/aplinkoje vykstančių pagalbos Ukrainai akcijų ar kitų organizuotų gailestingumo darbų, skirdamas/a laiko savanorystei ar kitais būdais.