Dievas kartais mus sudrausmina, tačiau ne bausdamas už nuodėmes, o trokšdamas mūsų pasitaisymo. Nes Dievo pataisymas nėra atskiriamas nuo Jo gailestingumo. Kaip mes turėtume įspėti vieni kitus, t.y. pikta darantį sudrausti, kad tai būtų gailestingumo darbas, o ne kivirčų ir nesantaikos šaltinis?
DIEVO ŽODIS
- Juk tavo nemari dvasia yra visur! Užtat tu pataisai nusižengiančius pamažėle, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, VIEŠPATIE! (Išm 12, 1-2)
- Kas pataiso žmogų, galop susilauks daugiau padėkos, negu tas, kuris jam liežuviu meilikauja. (Pat 28, 23)
- Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ – o tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu įspėsi nedorėlį, kad jis grįžtų iš savo kelio, o jis negrįžtų, jis mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi sau gyvastį. (Ez 33, 8-9)
- Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“. (Mt 7, 3-5)
PALAIMINTOJO JURGIO KELIU
Dėkui Tau, Geriausis Viešpatie, už kryželius. Čia mane plak, čia mane bausk, tik nestumk nuo savęs, tik atleisk man mano jaunų dienų kvailybes ir mano pereito gyvenimo kaltybes. Tu esi didelio pasigailėjimo Dievas, pažvelk tad savo gailestingomis akimis į mane, nevertą padarą, ir dovanok man visa, kuo esu prieš Tave nusidėjęs. Viešpatie! Tu matai mano širdį, Tu regi, kad aš Tave myliu ir kaskart labiau mylėti trokštu.
(Užrašai, 23. II. 1914).
Broliai įspėjimus turi priimti nesipriešindami, nesiteisindami, nerūstaudami, bet ramiai su dėkingumu, tartum tie įspėjimai duodami paties Viešpaties Jėzaus. […] Iš vienos pusės su meile, nusižeminimu ir gera širdimi tegul kitas kitą įspėja, pataiso ir pamoko. O iš antros pusės tegul kiekvienas tą brolišką patarnavimą priima su dėkingumu ir nuolankia širdimi.
Kitam nurodydamas ydas visuomet daryk tai su tinkama meile, švelnumu, ramybe, staiga neužsipuldamas, neįžeisdamas, nepajuokdamas. […] (Prieš įspėdamas) Pašalink iš širdies visokį blogą ir netinkamą jausmą, kaip tai norą kitus sugėdinti, nubausti. Taip pat, kiek galėdamas, šalink iš savo širdies kitų neapykantą, neprielankumą, rūstybę ir stenkis išugdyti priešingas dorybes, žadindamas meilės ir užuojautos aktus, darydamas gerą intenciją padėti broliui žengti tobulybėj […]. Visuomet ieškok pagalbos tiek sau, tiek ir savo broliui maldoje, nes „be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5) […] (Kalbėk) apie kitų prasižengimus su meile, pats gerai apgalvodamas, kad ir tavęs toji pati pagunda nepatrauktų. Gerai apsvarstyk, gal esi brolio nusižengimo kaltininkas ir davęs broliui blogą pavyzdį, dėl kurio dabar tu nori jį įspėti. Stenkis pirma pats pasitaisyti, nes „aklam aklą vedant abudu į duobę įpuls“. (plg. Lk 6,39)
(Instrukcijos bei Nurodymai N. Per. Šv. P. Marijos arba Marijonų Vienuolijai, p. 203 -208, fragmentai)
KOMENTARAS
Kalbėdami apie dieviškąjį gailestingumą ne kartą minėjome šeimos tėvą, kuris myli savo vaikus, jais rūpinasi, jiems atleidžia. Ir kaip tėvas, juos auklėja ir pataiso, kai suklysta, padėdamas jiems augti gerume.
Taip yra pristatomas Dievas pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kuriame Viešpats, kaip meilus, bet taip pat griežtas ir teisingas tėvas, kreipiasi į Izraelį kaltindamas neištikimybe ir korupcija, kad gražintų atgal į teisingumo kelią: „Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme, nes VIEŠPATS kalba: Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1,2-3).
Dievas per pranašą kalba tautai su nuvilto tėvo kartėliu: užaugino savo vaikus, o jie prieš Jį sukilo. Net gyvuliai yra ištikimi savo šeimininkui ir atpažįsta juos maitinančią ranką. O tauta, priešingai, Dievo nebeatpažįsta, atsisako suprasti. Nors ir įskaudintas, Dievas leidžia kalbėti meilei ir kreipiasi į savo vaikų sąžines, kad persigalvotų ir leistų vėl save mylėti. Tai daro Dievas. Eina mūsų pasitikti, kad leistumėmės būti Jo mylimais.
[..] Ir tada Dievas primena savo tautai: suklydote, pametėte kelią. Meiliai ir karčiai sako „manoji“ tauta. Dievas mūsų niekad neišsižada. Mes esame jo tauta. Pikčiausias iš vyrų, pikčiausia iš moterų, pikčiausios tarp tautų yra jo vaikai. Toks yra Dievas: niekad neišsižada. Visad sako: „ateik, vaike“. Tai mūsų Tėvo meilė, tai jo gailestingumas. Ir tai mums teikia viltį, pasitikėjimą. Priklausomybė nuo Dievo turi būti išgyvenama pasitikėjime ir klusnume, suprantant, jog viskas yra dovana iš Tėvo meilės. Kitaip – tuštybė, paikybė ir stabmeldystė.
Todėl pranašas kreipiasi griežtais žodžiais tiesiai į tą tautą, kad padėtų jai suprasti savo kaltės sunkumą: „Ai! Nuodėminga tauta, (…) ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą“ (Iz 1,4).
Nuodėmės pasekmė yra kentėjimo būsena, kurios pasekmes jaučia visa šalis, nuniokota, tapusi panaši į dykumą, tiek, kad net Jeruzalė tampa nebegyvenama. Ten kur atmetamas Dievas, jo tėvystė, gyvybė nyksta, egzistencija praranda šaknis, viskas atrodo iškreipta ir nuniokota. Vis dėlto ir šis skausmingas momentas yra dėl išgelbėjimo. Išbandymas yra duotas tam, kad tauta pažintų Dievo apleidimo kartumą, kad pajustų mirties pasirinkimo tamsią tuštumą. Kančia, neišvengiama pasirinkimo save naikinti pasekmė, verčia mąstyti nusidėjėlį, tapti atviru atsivertimui ir atleidimui.
Toks yra dieviškojo atleidimo kelias. Dievas nesielgia su mumis pagal mūsų kaltes (žr. Ps 103,10). Bausmė tampa mąstyti verčiančiu įrankiu. Taip suprantama, kad Dievas atleidžia savo tautai, pasigaili ir nesugriauna visko, tačiau visada palieka atviras duris vilčiai.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kada ir kaip esi patyrusi(ęs) Dievo „pataisymą“? Kaip reagavai? Kokios buvo pasekmės?
- Kada ir kaip esi patyrusi(ęs) žmogaus „pataisymą“, „sudraudimą“? Kaip reagavai? Kokios buvo pasekmės?
- Ar esi atvira(as) priimti pataisymą, įspėjimą? Kada ir kokį įspėjimą yra buvę sunkiausia / lengviausia priimti?
- Kada ir kaip esi patyrusi(ęs) situaciją, kurioje sudraudei ar įspėjai blogai besielgiantį ir įspėjimas nešė gerus vaisius? Kaip manai, kodėl tą kartą įspėjimas buvo vaisingesnis, negu daugeliu kitų kartų?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.
Pavyzdžiui:
- Šį mėnesį skirsiu laiko perskaityti 1 Kor 13, 4-10 (ištrauką iš 1-ojo laiško Korintiečiams tryliktojo skyriaus apie meilę) ir peržvelgsiu, ar įspėdama(as) kitus elgiuosi pagal meilę, t.y. esu kantri(us), maloninga(as) ir t.t.
- Stengsiuosi sąmoningai pastebėti momentus, kai ką nors įspėju, sudraudžiu, ir pasitikrinsiu, kokiu būdu, kokiu tonu tai darau, t.y. ar savo laikysena ir elgesiu liudiju gailestingumą.
- Kaskart, kai kito elgesys mane provokuos „perspėti“, „sudrausti“, stengsiuosi neskubėti veikti, bet stabtelsiu ir pagalvosiu, kokie motyvai skatina mane tai daryti.
- Stengsiuosi atvirai, kantriai ir nuolankiai priimti „perspėjimus“ ir „sudraudimus“ ir, užuot teisinusis, supykus, įsiskaudinus, stengsiuosi ramiai įsiklausyti ir pasinaudoti savo dvasiniam augimui.
- Maldoje dažnai prašysiu malonės atpažinti momentus, kai privalau įspėti, taip pat tuos, kai neturiu to daryti.
- Kas vakarą melsiuosi už tuos, kuriuos pastaruoju metu esu pastebėjusi(ęs) netinkamai, blogai elgiantis.