TEMA
Šiandien apmąstome du artimai susijusius gailestingumo darbus sielai: abejojančiam patarti ir nežinantį pamokyti. Abu jie gali reikštis visiškai paprastu ir kiekvienam prieinamu būdu, arba, ypač antrasis – mokymas – labiau organizuotame, instituciniame lygyje. Gailestingumo darbas „abejojančiam patarti“ yra gailestingumo išreiškimas tiems, kurie abejoja, palengvinant baimės ir įtampos, kurią sukelia abejonė, skausmą ir kančią. O mokyti, arba palydėti kitą to, kas svarbiausia, paieškose, yra gražu ir svarbu, nes tai darydami dalinamės džiaugsmu atrasti gyvenimo prasmę.
DIEVO ŽODIS
[…] Štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis […] dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo“. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. […] Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“. Tuomet, atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų. (Apd 8, 27-30 ir 34-35)
PALAIMINTOJO ARKIVYSKUPO JURGIO KELIU
Tik paduodami žmonėms tikrąją tiesą, mūs šventą katalikišką tikėjimą visam platume, visam pilnume, visoje grožėje ir skaistume, galėsime juos patraukti prie mūs Bažnyčios. Svarbus daiktas mokėti gerai kovoti dėl tiesos. Taip reikia mokėti ginti tiesą, kad net jos priešai, jeigu būtų prie to, išeitų įsitikinę, kad ginantis tiesą yra jiems pilnas meilės ir pagarbos.
Ypač reikia saugotis, kad kalbant nė vieno asmens neįžeidus ir nepalietus; reikia būti kuo mandagiausiam. Savo nuomonių reikia laikytis, bet dėl kitokios nuomonės žmonių turėti kuo didžiausią meilę. Tik giliu savo įsitikinimu, tik tvirtu tikėjimu, tik meile, karšta širdimi patrauksime kitus prie Dievo ir tiesos, o ne barniais, užsipuldinėjimais, užgauliojimais, įžeidimais. Ypač ginčuose dėl nuomonių skirtumo saugokimės, kad nepamirštume, kokios dvasios ir kieno dvasios privalome būti valdomi. Ar ne Kristaus?
Svarbu išmokti gerai galvoti apie žmones, linkėti jiems gero, iš visos širdies džiaugtis jų pasisekimais, įspėti kitus – tačiau visada atsargiai – stengiantis pajusti jų kančias ir visuomet jautriai saugant delikatumą ir diskreciją, jėga nesiveržiant į kito širdies slaptavietes. Žmogaus širdis yra šventovė, į kurią tik Dievas turi visą teisę ir visą prieigą. Tik Jis gali ją teisti, nes tik Jis pažįsta žmogaus sąžinę.
KOMENTARAS
Pagalvokime apie tai, kiek daug vaikų pasaulyje vis dar kenčia dėl neraštingumo, dėl išsilavinimo trūkumo. Tai sunkiai suvokiama: tame pasaulyje, kur technologijų ir mokslo pažanga yra tiesiog stulbinanti, yra beraščių vaikų! Tai didžiulis neteisingumas, kuris pakerta patį žmogaus orumą. Neturėdamas išsilavinimo, žmogus ypač lengvai tampa išnaudojimo ir įvairių socialinių apsunkinimų auka.
Kita vertus, kuo daugiau išsilavinimo, tuo daugiau užtikrintumo ir žinių, kurių mums visiems reikia gyvenime, žmogus įgyja. Geras išsilavinimas išmoko mus kritinio metodo, kurio sudedamoji dalis yra ir tam tikra abejonės rūšis. Manau, kai kurie iš jūsų gali paklausti: „Tėve, turiu daug abejonių dėl tikėjimo. Ką man daryti? O Jūs ar niekad neturit abejonių?“ Žinoma, kad turiu. Kiekvienas kartais kažkuo suabejoja! Abejonės, kurios paliečia tikėjimą teigiama prasme, yra ženklas, kad mes norime geriau ir pilniau pažinti Dievą, Jėzų, ir Jo meilės mums paslaptį. „Aš turiu šitą abejonę: todėl aš ieškau, studijuoju, konsultuojuosi, klausiu patarimo ką man daryti“. Būtent tokios abejonės neša augimą! Todėl yra gerai, jei keliu klausimus apie tikėjimą, nes tuo būdu esu stumiama/s jį glinti.
Tačiau abejonės taip pat turi būti ir nugalėtos. Tam būtina klausyti Dievo Žodžio ir suprasti, ko jis mus moko. Svarbi pagalba šitame yra katechezė, kurioje tikėjimo skelbimas sutinkamas asmeninio ir bendruomenės gyvenimo tikrume. Todėl taip svarbu yra gyventi savo tikėjimu kaip tik įmanoma pilniau. Nepadarykime iš savo tikėjimo abstrakčios teorijos, kurioje veisiasi abejonės. Priešingai, tegu tikėjimas tampa mūsų gyvenimu. Stenkimės jį praktikuoti tarnaudami savo broliams ir seserims, ypač vargingiausiems. Taip daug abejonių tiesiog dingsta, nes mes jaučiame Dievo buvimą ir Evangelijos tiesą meilėje, kuri – be jokio mūsų nuopelno – gyvena mumyse ir mes dalinamės ja su kitais.
Dažnai matome žmones, įkliuvusius paviršutiniškuose, trumpalaikiuose ir banaliuose dalykuose. Neretai taip yra todėl, kad jie niekuomet nesutiko nieko, kas būtų juos paraginęs siekti kažko daugiau, atrasti tikrus lobius. Mokymas žvelgti į esmes yra be galo svarbi pagalba, ypač tokiais laikais, kaip mūsų, kai, atrodo, tikroji kryptis yra pamesta ir vis labiau susitelkiama tik į trumpalaikį pasitenkinimą. Pagalba atrasti tai, ko Viešpats nori iš mūsų ir kaip mes galime atsiliepti į Jo troškimą mums reiškia leistis į augimo savo pašaukime kelią, į tikro džiaugsmo kelią.
SUSIMĄSTYMAS
- Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia ši Šv. Rašto ištrauka ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?
DALIJIMASIS TIKĖJIMU
- Kada ir kaip paskutiniu metu turėjau progą „nežinančiam patarti“ ar „nemokantį pamokyti?“. Kokia man buvo ši patirtis?
- Ar esu kada nors paturusi/ęs abejonę tikėjimo dalykuose? Kaip tuomet elgiausi? Kokią įtaką tai turėjo mano tikėjimo kelionei?
- Kokiam žmogui (kokiems žmonėms) esu dėkinga/s už patarimą, pamokymą ar įspėjimą? Kodėl?
- Kaip dažniausiai jaučiuosi ir kaip reaguoju, kai kas nors mane pamoko, man pataria ar mane įspėja?
„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“
Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti. Pavyzdžiui:
- Maldoje prisiminsiu tuos žmones, kurie gyvenime mane ko nors svarbaus pamokė ar man patarė svarbiu momentu.
- Atlikdama/s sąžinės peržvalgą, klausiu savęs, ar neturiu kokių abejonių tikėjimo dalykuose, drąsiai jas pripažinsiu (jei turiu) ir melsiu Dievą šviesos ir supratimo, kad galėčiau toliau augti tikėjime.
- Melsiuosi už tikybos mokytojus ir katechetus, ypač dirbančius mūsų parapijoje.
- Prašysiu Dievą šviesos ir išmintis tinkamai pamokyti ar patarti, kai to reikės, o taip pat atpažinti situacijas, kuriose turėčiau susilaikyti nuo pamokymo ar patarimo.
