Ir mes kartais jaučiamės taip tarsi būtume tremty; susidūrę su vienatve, kančia, mirtimi pagalvojame, kad Dievas mus apleido. Kiek kartų esme girdėję sakant: „Dievas mane užmiršo“! Kiek daug žmonių kenčia jausdamiesi atstumti. Ypač prislėgti artimųjų netekties žmonės klausia: „Kurgi Dievas?“. […] Pats Dievas guodžia savo tautą. Pranašas, Dievo vardu sako: „Jų gedulą pakeisiu džiaugsmu“ (Jer 31,13). Šį pažadą galutinai įvykdė Viešpats Jėzus. Tikro ir radikalaus sugrįžimo iš tremties, šviesos po tikėjimo krizės tamsos mes sulaukiame Velykų slėpinyje, didžios ir nesibaigiančios Dievo meilės patirtyje, gailestingos meilės, kuri mums dovanoja džiaugsmą, ramybę ir amžiną gyvenimą.

Pop. Pranciškus, bendroji audiencija 2016 03 16

DIEVO ŽODIS

  • O, Ziono tauta, tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai pagalbos jo šauksies, jis atsilieps, kai tik išgirs tave. VIEŠPATS duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate. Daugiau nebesislėps tavasis Mokytojas, – akimis regėsi savo Mokytoją.  Jeigu nuklystum nuo kelio į dešinę ar į kairę, jo balsą iš už nugaros girdėsi tau sakantį: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“  (Iz 30, 19-21)
  • Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt  11, 28)
  • Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,  kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.  Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.  Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame.  Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad, būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir paguodos bendrai. (2 Kor 1, 3-7)

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Kaip parašyta yra: Dėl tavęs mirtimi esame naikinami visą dieną, palaikytini esame už pjautinas avis. –

Bet visame tame pergalime dėlei to, kuris mus numylėjo. Nes tikras esu, jog nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartiniai, nei būsimieji daiktai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės mus atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje“ (Rom 8 [35-39]). Tie žodžiai tegu būna mūsų atspirtis, parama ir paguoda visokiuose persekiojimuose. Pažinkime iš tų žodžių, kur yra mūsų stiprybė: visiškame savęs išsižadėjime ir visiškame Dievo numylėjime, visiškame Kristui atsidavime, su Juo susivienijime, susiliejime. Laikykime apkabinę Viešpaties Jėzaus kryžių, o jokios galybės mums nepakenks, jokios galybės mūsų nesutrukdys, neužtvenks mums kelio.  Jei Dievas su mumis, kas prieš mus. Viską galiu tame, kurs mane stiprina.

(Užrašai, 1911 03 07)

Viešpatie! Koks Tu esi saldus! kas gal apsakyti! Jei nevertą nusidėjėlį taip guosti ir aplankyti teikiesi, kas turėjo būti su tikrais Tavo tarnais, su šventaisiais. Viešpatie, neatmesk manęs, pasigailėk manęs, duok man patekti į skaitlių Tavo tarnų!

(Užrašai, 1914 02 23)

Nors žmogui ir tenka paskui Kristų einant daug vargti ir dirbti, bet užtai visokių malonių, paguodų, linksmybės ir ramybės jis čia turi, o amžinumoje dangus jo laukia.

(Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 191304 11)


Einant metams, atradau vieną keistoką tiesą. Kai kas nors miršta, tie, kas myli mirusįjį, nori, kad už jį(ją) būtų meldžiamasi. Ir visai nesvarbu, jei žmogus sakosi esąs ateistas, nesvarbu, kaip garsiai jis ar ji , pasisako prieš Dievą, prieš tikėjimą, prieš Bažnyčią, retkarčiais ateina momentai, kai jiems tiesiog reikia, kad kas nors melstųsi.

KOMENTARAS

Man ne kartą nutiko taip: interneto socialiniuose tinkluose (facebook) pastebiu pranešimą apie kieno nors mirtį tokioje paskyroje, kurios vartotojo vardą atpažįstu, nes anksčiau esu pastebėjęs jo ar jos pasisakymus prieš gyvybę, ateistiškus pareiškimus ar anti-katalikiškus juokelius. Privačiau parašydavau jam ar jai žinutę, išreikšdamas jiems užuojautą dėl artimo žmogaus netekties ir užsimindamas, kad, jei jie norėtų, galėčiau jų mirusiojo vardą įrašyti į mišių intenciją ir įtraukti į sąrašus tų, už kuriuos meldžiasi maldos grupė. Mano pasiūlymas nei karto nėra buvęs atstumtas. Kartais gaunu aiškiai nerimo pilną klausimą „ar nieko, kad mirusysis nebuvo katalikas?“. Arba man parašo: „bet žinote, mirusysis nebuvo tikintis“. Aš visuomet atsakydavau: „žinoma, mes vis tiek už jį (ar ją) pasimelsime, kaip ten bebūtų buvę! Juk, šiaip ar taip, mes Mišiose visuomet meldžiamės už visus žmones.“ Ir vėl, niekas niekuomet man nėra atsakęs: „ačiū, bet nereikia. Pasilaikyk savo maldas sau“.

Yra tiek pat daug būdų paguosti liūdintį, kiek yra žmonių. Kai kurie dalykai, kurie vienam atrodys be galo padrąsinantys ir guodžiantys, kitą gali mirtinai erzinti, ir atvirkščiai. O vis dėlto, kai kurie paguodos būdai atrodo visuotinai priimtini, pavyzdžiui malda, palaiminimas ar tiesiog palinkėjimas gero. Žmonės jaučia ir supranta, kai religinis veiksmas atliekamas su tikru nuoširdumu ir noru padėti. Štai malda už kieno nors brangų mirusįjį. Atrodo, kad tai vienas iš visuotinai priimtinų paguodos gestų.

Kitas būdas guosti liūdinčius yra malda už mirštančiuosius. Tą galima daryti adoruojant Švč. Sakramentą arba meldžiantis prie mirštančiojo lovos, naudojant tokias maldas, kaip Gailestingumo Vainikėlis ar Šv. Rožinis, kad laimėtume mirštančiajam dangiškas malones (pelnytume atlaidus) ir padėtume mirštančiajam jo kelionėje iš šio pasaulio į amžinąjį gyvenimą. Šv. Faustinai Jėzus sakė: „Kuo daugiau melskis už mirštančiuosius. Savo ištikima malda gausi jiems pasitikėjimą mano Gailestingumu, nes jiems labiausiai reikia pasitikėjimo, o jie mažiausiai jo turi. Būk tikra, kad kai kurių sielų amžinasis išganymas paskutiniais jų žemiškojo gyvenimo momentais priklauso nuo tavo maldos. Tu pažįsti mano Gailestingumo bedugnę, tad semkis iš jos sau, bet ypač vargšams nusidėjėliams. Jau greičiau dangus ir žemė pavirstų į nieką, nei mano Gailestingumas neapkabintų pasitikinčios sielos“. (Dienoraštis, 1777)

Geriausia būdas guosti liūdinčius dažnai yra daryti kitus gailestingumo darbus atsiliepiant į jų liūdesio šaltinį, priklausomai, ar tai yra artimo žmogaus mirtis, ar sunki finansinė ar dvasinė situacija, šeimos nario ar draugo nelaimė ar priešo puolimas. Tad kartais tikriausias būdas daryti šį gailestingumo darbą sielai yra atliekant gailestingumo darbus kūnui.

Kitais atvejais paguosti liūdintį gali reikšti tiesiog būti kartu, išklausyti tą, kuriam šiuo metu sunku. Niekuomet nenuvertink paprasčiausio buvimo su kuo nors galios. Nemanyk, kad aiškiai parodyti kam nors, kad jis ar ji nėra vienas, kad turi draugą, kad yra tokia parama, kurios jam ar jai reikia, ir tu gali bent jau patarti kur jos ieškoti, yra menkniekis.

Žinoma, taip pat yra situacijų, kai niekas, ką besakytum ar bedarytum, nepralauš liūdesio, pavyzdžiui klinikinės depresijos atveju. Svarbu atpažinti, kokios pagalbos iš tiesų reikia. Jei kam nors reikia daugiau, nei tu gali duoti, nenusisuk sprando besistengdamas(a) padaryti daugiau, nei esi pašauktas(a) daryti. Dievas davė tau tam tikrus sugebėjimus ir pajėgumus ir nedavė kai kurių kitų ne be priežasties. Daryk tik tai, ką gali padaryti, net jei atrodytų, kad to beviltiškai maža. Visuomet prisimink begalinę maldos galią, bet išmok atpažinti, kada reikia žmogų nukreipti pas kunigą, kada pas psichiatrą, kada pas jo šeimos narius ar draugus, kurie turi daugiau galimybių padėti būtent tokioje situacijoje, nei tu.

Taigi eik. Liudyk Dievo meilę liūdintiems per savo paties meilę, rūpestį, gailestingumo darbus. Melskis už liūdinčius, esančius arti ir toli, namuose ir užsienyje, tau artimiausius ir visiškai svetimus. Stenkis kuo daugiau sužinoti apie įvairias priemones ir galimybes padėti įvairiose bėdose atsidūrusiems, kad galėtum tinkamai nukreipti žmones, kai pats neturi  galimybių ir pajėgų palengvinti jų skausmo.

Plg. Chris Sparks , http://www.thedivinemercy.org/, Tėvų Marijonų ir Marijonų talkininkų internetinis puslapis apie Gailestingumą

 

SUSIMĄSTYMAS

  • Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  • Prisiminkite situaciją, kurioje jautėtės labiausiai paguostas(a)? Kas būtent jus paguodė? Jei patyrėte Dievo paguodą – kaip būtent? Jei patyrėte paguoda iš kito žmogaus – koks veiksmas ar žodis tikrai buvo ramybės ir tvirtumo šaltinis?
  • Prisiminkite situaciją, kai jūs paguodėte liūdintį ir jūsų paguoda nešė vaisių: suteikė viltį, sumažino liūdesį ir skausmą ir pan. Kaip manote, kodėl? Koks jūsų žodis, veiksmas, laikysena buvo veiksminga? Kodėl?
  • Kokia Šv. Rašto vieta ar kokia malda jus labiausiai paguodžia sunkumuose? Kodėl?

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.

Pavyzdžiui:

  • Ši mėnesį perskaitysiu  Šv. Rašto Pranašo Jeremijo knygos 30 ir 31 skyrių  (Jer 30 ir 31), kurie vadinami „Paguodos knyga“, kad geriau įsimąstyčiau į tikrąjį paguodos šaltinį ir geriau gebėčiau iš jo semtis.
  • Sužinosiu (asmeniškai ar kartu su skyriaus nariais) kuo daugiau informacijos apie įvairias pagalbos institucijas, organizacijas, bendruomenes ir t.t., kad, esant reikalui, galėčiau nukreipti bėdoje esantį žmogų ten, kur jis gaus daugiau pagalbos, nei aš galėčiau duoti.
  • Būsiu atidus savo apylinkės, kaimynystės, parapijos, kaimo naujienoms – sužinojęs, kad kas nors sunkiai serga ar miršta, skirsiu laiko melstis už šį žmogų. Sužinojęs, kad kas nors mirė, pagalvosiu kokiu būdu geriausiai galėčiau išreikšti užuojautą ir pasiūlyti pasimelsti už mirusįjį.