Liepos 6 d. Antroji atlaidų diena Bazilikoje sutampa su Lietuvos valstybės diena. Labai prasminga ir reikšminga diena; įspūdį dar sustiprino Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariūnų dalyvavimas Šv. Mišiose, garbės eisenoje įneštos vėliavos ir trispalvė gėlių puokštė prie altoriaus. O prieš šį iškilmingą ceremonialą piligrimai, kurių dauguma buvo iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos  Alytaus dekanato, vadovaujami nuolatinio diakono, Marijonų gimnazijos direktoriaus Sauliaus Andriuškos meldėsi Rožinį.

Katechezę ir homiliją skelbė Policijos kapelionas  Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčios Vilniuje kapelionas Algirdas Toliatas. Pagrindinė katechezės mintis buvo apie tikėjimą ir pasitikėjimą, apie supratimą ir atleidimą, jausmus, kuriuos puikiai įvaldęs buvo mūsų Palaimintasis, šventasis danguje, o mes jo laukiame čia, žemėje. Kreipiamės su maldomis prašydami užtarimo pas Dievą mūsų reikaluose. Tikėjimas ir pasitikėjimas tada, kai mus kas nors užgauna. Net ir kunigai užgauti reaguoja dažnai spontaniškai, pirmoji reakcija būna: kodėl? už ką? Reikia tam tikro pasiruošimo, užsigrūdinimo, treniruotės mokantis suprasti ir atleisti. Jėzaus mokymas, patarimas atsukti antrąjį skruostą nėra tiesioginis ir fizinis veiksmas, tai patarimas dvasine prasme. Suprasti ir atleisti. Tie užgauliotojai yra vargšai ir silpni žmonės. Prisimindami Jėzaus mokymą nepamirškime ir Palaimintojo, kuris t.p. mokė blogį nugalėti gerumu. Kunigas  Algirdas priminė Šventojo rašto ištrauką apie sūnų palaidūną, kurį vyresnysis brolis pasmerkė, nenorėjo jo suprasti ir atleisti, o tėvas ieškojo išeities ir ją surado paskelbdamas, kad šis sūnus buvo miręs, o dabar prisikėlė. Taip tėvo meilė ir atleidimas prikėlė sūnų, atgimdė jį  naujam gyvenimui.

Dažnai žmogus linkęs gelbėti tik pats save, o reikia nuolatos treniruotis ir stengtis apsaugoti kitą. Turėti savyje išsiugdytą refleksą – būti kito asmens sargybiniu. Toks didysis mūsų tikslas turėtų būti vienybė ir pastangos apsaugoti Tėvynę. Ne tik kariuomenės užduotis, bet ir mūsų vienybė bei reikalų sprendimas pagal kiekvieno kompetenciją tarnauja bendram gėriui. Mes turime nešioti vieni kitų naštas, nes,  jei nesusikalbėjimo kultūra laimi, pralaimime mes visi. Dar Popiežius Jonas Paulius II-asis sakė pasauliui, kad reikia statyti ne sienas, bet tiltus, o visada ir visur mums padės Dievas; nesame vieni ir vieniši, su mumis visada ir visur yra Dievas. Kartais priešas ima mus ir parklupdo ten, kur nesitikėjome. Todėl turime palaikyti vieni kitus, pataisyti, patarti, suprasti, paraginti. O jei suklydo ir kunigas, turime melstis už jį, pasninkauti, bet nedaryti skubotų išvadų, kad tokia yra visa Bažnyčia, o dar blogiau, kai net tikėjimas susvyruoja. Ne mūsų reikalas yra teisti, apkalbinėti.  Neturėtume nuleisti rankų, bet ieškoti tiesos ir nepamiršti, kad Dievas yra meilė. Mes visi esame Jo vaikai, visi mylimi ir brangūs.

Šv. Mišiose daug, skambiai ir puikiai giedojo Č. Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius), celebravo  iškilmę Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, asistavo emeritas Juozas Žemaitis MIC, Vilniaus, Alytaus, Prienų, Marijampolės dekanatų kunigai. Pradėdamas Šv. Mišias vyskupas nuoširdžiai pasveikino visus susirinkusius Bazilikon, palinkėjo sekant Palaimintojo tėvo Jurgio pavyzdžiu mylėti Dievą, daug darbuotis, aukotis Tėvynės, žmonių ir pareigos labui.

Nuolatinis  diakonas S. Andriuška skelbė Šventąjį Žodį, kuris buvo tarsi įžanga į kunigo Algirdo Toliato sakomą homiliją. Džiugiai nuteikė beklausančius pavyzdys, kaip pagal žydų tradiciją jie bėga kuo greičiau į šventovę, nes yra pasiilgę susitikimo su Dievu. O šiandien ypatingai džiugiai Marijampolės choras apgiedojo Dievo Žodį. Kristus paliečia visų mūsų širdis. Buvo priminti du Šventojo Rašto siužetai: sinagogos vyresniojo dukros prikėlimas iš numirusiųjų ir 12 –a metų krauju plūstančios moters pagydymas. Kunigas retoriškai klausia tikinčiųjų, kas galėtų būti ta mirusioji mergaitė: gal mūsų Tėvynė, gal bendruomenė, gal šeima, kurias reikia prikelti. O moteris plūstanti krauju? Biblijoje kraujas reiškia gyvybę. Ši ilgai sirgusi moteris pasveiksta savo tikėjimo kaina. Jėzus taip ir pasako: dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Mūsų tikėjimas, koks jis? Ar  esame paruošę vietą Kristaus tikėjimui? Ar ne per daug šiandien susiskaldymo, nepasitikėjimo? Švenčiame savo Valstybės dieną. Bet savo valdžią esame pripratę kritikuoti, todėl vėl prisiminkime Bibliją: ką gali duoti medis, kokius vaisius, jei jį prakeikiame? Svarbiausia yra melstis ir mokytis iš savo klaidų. Juk jūs ir mes visi turime Palaimintąjį, kurio pasirinkta gyvenimo kryptis buvo nugalėti blogį gerumu. Tai tarsi du viename, nes tėvas Jurgis ne tik gerai kalbėjo, bet ir gerai darė. Buvo pilnas Dievo malonės, todėl jo pavyzdžiu ir mums reikia kiekvieną dieną prisiliesti prie Kristaus, su nuolankumu, sugurusia širdimi kartoti: Viešpatienesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. Prisiminti Dievą ir Jo malonę ne tik tada, kai kas nors mums nepavyksta. Todėl budėkime ir melskime kartu su Palaimintuoju, statykime kartu su Dievu ir įvyks prisikėlimai mūsų bendruomenėse, mūsų šeimose ir gyvenimuose,- apibendrino homiliją kunigas Algirdas Toliatas.

Pasibaigus Šv. Mišioms išėjo kariūnai, išnešė vėliavas, bet tikintieji nesiskirstė, visi susibūrė Palaimintojo koplyčioje, kur Šv. Mišias aukoję kunigai vedė tradicines tėvui Jurgiui skirtas maldas. Po pasivedimo Palaimintajam pamaldų piligrimai džiaugsmingai bendravo Bazilikos šventoriuje, lankėsi PJ Matulaičio muziejuje ir rengėsi vykti į jo tėviškę Lūginės kaime.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos

Marijampolės skyriaus vadovė

 

Nuotraukos Tomo Vitkausko,- daugiau nuotraukų galima

pažiūrėti internete:  Pal. Jurgio Matulaičio MIC atlaidai