Jubiliejaus metai pasibaigs 2016 m. lapkričio 20-ąją, per Kristaus Karaliaus liturginę iškilmę. Užverdami tą dieną Šventąsias duris, būsime kupini dėkingumo Švenčiausiajai Trejybei už tai, kad ji mums dovanojo tokį ypatingą malonės metą. Tada Bažnyčios gyvenimą, visą žmoniją ir neišmatuojamą kosmosą patikėsime Viešpačiui Kristui, prašydami jo išlieti savo gailestingumą kaip ryto rasą, kad visi artimiausioje ateityje imtųsi kurti vaisingą istoriją. Labai trokštu, kad ateinantys metai būtų persmelkti gailestingumo mums artinantis prie kiekvieno žmogaus ir nešant jam Dievo gerumą ir švelnumą! Visus, tikinčiuosius ir toli esančiuosius, tepasiekia kvapnusis gailestingumo aliejus kaip Dievo Karalystės, jau esančios tarp mūsų, ženklas. (Pop. Pranciškus, Bulė Misericordiae Vultus dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Nr. 5)

DIEVO ŽODIS

  • Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’  O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.  Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“.  (Lk 13, 22-30)
  • Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. (Jn 10, 9)
  •  Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. (Jn 14,6)
  • Mes buvome išgydyti jo žaizdomis (Iz 53,5)
  • Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. (Jn 19, 33-35)
  • Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 24-29)

PALAIMINTOJO JURGIO KELIU

Tobulumo tegu siekia žvelgdami į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Teįsižiūri tiek į Jo paslėptą ir asmeninį, tiek į viešąjį, apaštališkąjį gyvenimą, taip pat ir į pašvęstąjį maldai, darbui, atsilyginimui ir aukai. Tegu stengiasi ne tiek ugdyti vieną ar kitą Kristaus dorybę, bet daug labiau vis geriau Jį pažinti, persiimti Jo Dvasia, savo valią sutaikyti su Jo Valia ir savo gyvenimą daryti panašų į Jo Gyvenimą. (Vedamoji Mintis ir Dvasia, Nr. 11)

Ateinu pas jus su meile, taigi neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile. Saldžiausioji Jėzaus Širdis tejungia mus visus, kad visi norai ir darbai eitų vien Dievo garbei. (Ingreso į Vilniaus katedrą pamokslas, 1918 12 08)

Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi, pilna meilės ir pasigailėjimo… (Užrašai, 1914 02 23)

O Dievo gailestingumo paslaptis! Pagonis kareivis perveria Jėzui širdį ir pirmasis patiria gailestingumą, kad parodytų kelią visiems žmonėms. Kristau, Išganytojau! Tik Tavo nuopelnuose – Kančioje ir Mirtyje – yra mūsų, nusidėjėlių, išsigelbėjimas! Tik Tavo Kryžiuje – tikrasis gailestingumo ir paguodos šaltinis. Bučiuojame Tavo kojas, Viešpatie, iš šloviname Tavo Švenčiausiąjį Kraują. […] Žmonijos vaikai, jei jau taip baisiai sužeidėte mano Sūnų, ateikite ir Jėzaus žaizdose gydykite savo žaizdas. Mano Sūnus mirė už jus, kad duotų jums gyvenimą. Jo rankos išskėstos ir Jo Širdis atverta jums. Ateikite širdimi į Širdį! (De Passione Christi, Lenkiškieji manuskriptai, t.2, AGM)

KOMENTARAS

Evangelistas Lukas pasakoja, kad kelionės į Jeruzalę metu prie Jėzaus priėjo vienas žmogus ir jo paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13,23). Jėzus neduoda tiesioginio atsakymo, bet perkelia pokalbį į kitą lygmenį, naudodamas žodžius, kurių mokiniai iš pradžių ko gero nesuprato. „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Lk 13,24). Vartų įvaizdžiu jis nori padėti suprasti savo klausytojams, kad […] svarbu ne tai, kiek bus išgelbėtų, bet tai, kad visi žinotų, koks kelias veda į išganymą.

Tai kelias, vedantis pro vartus. Bet kurgi yra vartai? Pats Jėzus yra vartai. Jis pats mums tai sako Evangelijoje pagal Joną: „Aš esu vartai“ (Jn 10,9). Jis mus veda į bendrystę su Tėvu, kur surasime meilę, supratimą, kur būsime saugūs. Tačiau kodėl šitie vartai yra siauri? […] Jie siauri ne dėl to, kad mus sulaikytų, bet dėl to, kad mes sutramdytume savo išdidumą, kuris yra linkęs pūstis, ir baimę, kad su nuolankia ir pasitikinčia širdimi atsivertume Jam, kad pripažintume, jog esame nusidėjėliai, kuriems reikia atleidimo.

Dievo gailestingumo vartai yra siauri, bet jie visiems plačiai atidaryti! Dievas mūsų nerūšiuoja, bet visus priima. […] Išganymas, kurį jis mums dovanoja – tai nesiliaujanti gailestingumo srovė, kurie griauna visus barjerus ir atveria stebinančius šviesos ir taikos akiračius. Niekada neužmirškime, kad vartai yra siauri, bet plačiai atverti. (Pop. Pranciškus, Vidudienio malda, 2016 08 22)

Visiems regint, Tomas kviečiamas paliesti, tai yra įsiskverbti į Jėzaus šono slėpinį: pažvelk, paliesk, įdėk. „Jėzus mus, kaip Tomą, kviečia žvelgti į Jo žaizdas, jas paliesti, kad pagydytų mūsų netikėjimą. Bet ypač Jis mus kviečia įeiti į šių žaizdų slėpinį, tai yra į Jo meilės  gailestingumo slėpinį (Pop. Pranciškus, 2015 04 12 homilija). Jėzaus Širdis mums duota ne tik kontempliacijai, bet kaip durys ir kaip buveinė. […]

Mozę Dievas pakvietė įeiti į uolos angą: „Nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka“ (Iš 33,22). Giesmių Giesmės mylimoji taip pat pasilieka kaip „balandė uolų plyšyje, uolos prieglobstyje (plg. Gg 2,14). Toks yra galutinis Jėzaus apsireiškimas Tomui veidas į veidą: įeik į mano Širdį, pasilik joje, pasislėpk uolos plyšyje, kad galėčiau pro tave praeiti savo šlovėje. „Mano balandėli“, įdėk ranką į mano šoną, „leisk pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą (Gg 2,14), taigi, visai amžinybei pasilik mano Širdyje. Išlaikiau savo žaizdas net po Prisikėlimo todėl, kad į jas paimčiau tavo žaizdas. Mano gailestingumo žaizdos tave išgydys (plg. Iz 53,5; Mt 8,17; 1 Pt 2,21-24).

Toks yra Jėzaus troškimas […] šiais gailestingumo metais; šį troškimą Jis išsako taip švelniai, kaip Giesmių Giesmės Mylimasis. Jis pasilenkia prie mūsų sužaloto žmogiškumo šnabždėdamas: „mano balandėli“, ateik, įeik, pasislėpk uolos plyšyje ir atiduok man savo žaizdas.

Atiduok man savo rankų žaizdas – tai yra veiksmus. Atiduok man savo rankų nuodėmes, savo blogus poelgius ir paslėpk juos mano rankų žaizdose. Atiduok man savo kojų žaizdas, tai yra savo kilmę, savo šeimą, savo genealogiją, savo istoriją ir paslėpk mano kojų žaizdose. Atiduok man savo širdies žaizdas ir paslėpk jas mano šono žaizdoje: visus savo jausmingumus, bendravimo žaizdas, išdavystes, nusivylimus, apleidimus. Visa, kas nuvylė tavo meilę; savo neištikimybes, visus žodžius, kuriais tu sužeidei meilę. Mes tiek daug kartų pervėrėm brolių širdis savo žodžiais. Ir Jėzus mums sako: šias tavo žaizdas paimu į savo Širdies žaizdą. Tai gailestingumo laikas! Vienykis su manimi netgi savo žaizdomis ir pagaliau kelkis iš savo mirties.[…]

Kaip gi būtų galima geriau išreikšti Jėzaus troškimą, kad mes visi jau šiandien užimtume savo vietas gailestingumo pokylyje? Šis Gailestingumo jubiliejus tikrai istorinis. Vėliau suprasime, kokį malonių lietų Dievas norėjo duoti žmonijai, pradedant Lietuva, kuri yra kaip židinys, nuo kurio gailestingumas išplis į visą pasaulį.  Peržengti GAILESTINGUMO DURIS, šiais metais atvertas visose pasaulio vyskupijose, reiškia įeiti į atvertą Jėzaus šoną – Tėvo Gailestingumo Veidą, ir, kaip Tomas, tapti tikinčiais: “ Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20,28). (Plg. Marie-David Weill, c.s.j, Le cote ouvert de Jesus Porte de la misericorde, Vies consacrees, 2016, 3, p. 57-72  vertė ir parengė s. A.P.

Jėzus šiandien dar kartą mus karštai ragina eiti pas Jį, žengti pro vartus į gyvenimo pilnatvę, į sutaikintą ir laimingą gyvenimą. Jis laukia kiekvieno iš mūsų, nepriklausomai nuo mūsų nuodėmių rimtumo, yra pasiruošęs mus apkabinti ir padovanoti mums savo atleidimą. Tik jis gali perkeisti mūsų širdį, tik Jis vienas gali suteikti prasmę mūsų gyvenimui, padovanoti mums tikrąjį džiaugsmą. Žengdami pro Jėzaus vartus, pro tikėjimo ir Evangelijos vartus, mes išeisime iš supasaulėjusios laikysenos, iš blogų įpročių, iš egoizmo ir užsidarymo. Kai susiduriame su Dievo meile ir gailestingumu, įvyksta tikrasis pasikeitimas. Mūsų gyvenimą nutvieskia Šventosios Dvasios šviesa – šviesa, kuri niekados neužgęsta!

Neturime teoriškai postringauti apie išganymą, kaip tas žmogus, kuris uždavė Jėzui klausimą, bet turime nepraleisti mums siūlomų išganymo galimybių. Nes ateis laikas kai „šeimininkas atsikels ir užrakins duris“ (Lk 13,25) […]. Bet kodėl gi mylintis Dievas užrakins duris? Dėl to, kad mūsų gyvenimas – tai ne žaidimas ir ne muilo opera. Mūsų gyvenimas yra rimtas dalykas ir mes siekiame rimto tikslo – amžinojo išganymo. (Pop. Pranciškus, Vidudienio malda, 2016 08 22)

SUSIMĄSTYMAS

  • Kokius jausmus ir mintis Tau sukelia šios Šv. Rašto ištraukos ir Palaimintojo mintys? Kuris žodis, frazė, mintis Tau ypač svarbi? Kodėl?

DALIJIMASIS TIKĖJIMU

  • Kaip išgyvenau šiuos jubiliejinius Gailestingumo metus? Kokios buvo svarbiausios patirtys? Jei turėjau progos atlikti piligriminę kelionę prie kurių nors Gailestingumo durų, ką man tas reiškė? Ką patyriau žengdama/as per Gailestingumo durų slenkstį?
  • Kokias progas man Viešpats yra suteikęs gyvenime „žengti pro išganymo vartus“ – patirti už jų laukiantį gailestingumą ir atleidimą?
  • Kokie dalykai, esantys mano viduje, man labiausiai trukdo ar padeda „žengti per vartus“ – priimti Dievo gailestingumą ir atleidimą.

„NUGALĖK BLOGĮ GERUMU“

Remdamiesi tuo, ką mąstėte ir dalinotės, numatykite, kaip atsiliepsite veiksmu, ką darysite. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turite nuspręsti.

  • Šį mėnesį bent kartą skirsiu laiko ypatingai maldai: maldoje įsižiūrėsiu į Jėzaus žaizdas, skirsiu laiko įvardyti savo žaizdas (rankų, kojų, širdies – žr. komentarą) ir atiduosiu jas Jėzui. Melsiu, kad Jo gailestingumas gydytų mane.
  • Šį mėnesį bent vieną žmogų paraginsiu melstis, atiduoti savo žaizdas į Jėzaus rankas.
  • Kasdien (kas penktadienį…) kalbėsiu Gailestingumo vainikėlį, prašydama/as malonės giliau suprasti ir priimti Dievo Gailestingumą.
  • Padėkosiu Dievui už Jo gailestingumą ir šiuos ypatingus Gailestingumo metus.