Kovo 12d. gražus būrys PJMD Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus matulaitiečių ir jų bičiulių vykome į Marijampolę, šventojo Arkangelo Mykolo baziliką švęsti palaimintojo Jurgio Matulaičio liturginio minėjimo. Su mumis iškilmėje dalyvavo ir Lazdijų bei Daugų parapijų matulaitiečiai. Išklausėme konferenciją apie du garbingus Lietuvos vyrus: palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį ir būsimąjį palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Konferenciją vedė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Pristatydama šias asmenybes, ji ragino susimąstyti: kodėl bažnyčia juos dovanoja mums šiame laike, kas iš to, kad juos dovanoja?
Abu arkivyskupai yra labai arti vienas kito. Labai panašūs ir labai skirtingi. Panašumas: vyskupystė, tarnystė ir meilė visiems, ne vienai tautai. Abu mokėsi užsienyje. T. Matulionis – Latvijoje, kunigystė – Latvijoje, Petrapilyje. J. Matulaitis – Lenkijoje. Kunigystė – Lenkijoje. Vėliau profesoriavimas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kol kas nežinomi faktai ar jie buvo susitikę Petrapilyje. Teoriškai turėjo žinoti vienas apie kitą. Abu tarnavo vyskupais Lietuvoje. T. Matulionis – Kaišiadorių, J. Matulaitis – Vilniaus vyskupijose. Jų vyskupo tarnystė buvo labai sunki, sudėtingom politinėm sąlygom. Abu jos nenorėjo, bet ją vykdė iš Dievo malonės. Taip jau sutapo, kad kovo 12-osios Švento Rašto skaitinys panašiai atliepia šių garbingų asmenybių tikėjimo kelionę. Viešpats bylojo Abramui: „Išeik iš savojo krašto, iš savo gimtinės, iš tėvo namų, ir kelkis į šalį, kurią tau parodysiu! (Pr 12, 1)
Klausiame: „Kodėl paskelbė J. Matulaitį palaimintuoju? Kodėl bus beatifikuotas T. Matulionis? Šiems abiems vyrams nieko neduoda bažnyčia. Ji pripažįsta tik faktą. Beatifikacija yra ne tik asmens dorybių pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas. Juk kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai mums tampa spindinčiais Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais. Viešpats įžvelgė, kad toks išpažinimas mums reikalingas.
1987 06 28 Popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas palaimintuoju J. Matulaitį, kreipėsi į lietuvius Kristaus žodžiais: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10,41). <…> Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą. <…> „Kas ima savo kryžių ir seka paskui mane, tas vertas manęs“.
Vienuolė nurodė, kad ypač tinkamas apmąstyti šį slėpinį yra Gavėnios laikas. Juo keliaudami pasiruošiame atnaujinti Krikšto pažadus. Abu Lietuvos garbingi vyrai mums duoti tam, kad mokytų, kaip eiti krikščionišką kelionę, mokytų, kaip Jėzus darė, kaip vedė tikru keliu. Pradžioje krikščionybė ir buvo vadinama „kelias“. Palaimintasis Jurgis, būsimas palaimintasis Teofilius kaip tik taip keliavo ir juto tai, nors kiekvieno jų kelias – skirtingas. Tačiau jie abu yra Dievo dovana. Gautas dovanas reikia išpakuoti, o šventuosius – pažinti. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes tai darysime. Turime susipažinti, pasimelsti ir galime gauti daug. Bažnyčia mums duoda abu kartu. T. Matulionio šūkis „Per kryžių į žvaigždes“. Palaimintojo J. Matulaičio – „Nugalėk blogį gerumu“… Vienas labai svarbių slėpinių jų gyvenime yra kryžius. Ypač T. Matulionio, nes jis – kankinys. Kalėjimas, tremtis. Jo vyskupo herbe – trys kryžiai (trys kalėjimai). Palaimintojo Jurgio kryžius – vyskupystės tarnystė. Esmė abiejų šūkių yra ta pati. Sesuo Viktorija priminė Jėzaus žodžius:Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. (Mt 5,39) Tik ji tai palygino ir su blogiu, kuris taip pat yra realus dalykas. Daug jo vienas kitam sukeliam nuo kasdienių iki didžiausių dalykų. Jėzus atėjo į pasaulį, kad užbaigtų, pakeistų, suardytų blogio viešpatavimą. Priminė Palaimintojo Jurgio citatą iš jo „Užrašų“: „Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, ir tie įrankiai ir priemonės, kurias Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiais ir priemonėmis.“
Yra vienas būdas sunaikinti blogį – tai kryžius. Jėzus mus juo atpirko. Iš tiesų blogį nugalėti gerumu nėra silpnumas. Atsukti kitą žandą – reikalauja labai didžiulės jėgos. Tą kankiniai žinojo ir ėjo net į mirtį, nes Dievas davė malonę tai pajusti.
- Matulionis mažai rašė. Yra išlikę tik ganytojo laiškai, bet jis liudijo savo pavyzdžiu. „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“ – taip apie Teofilių Matulionį 1936 m. lietuvių maldininkų grupei pasakė popiežius Pijus XI. Tas pats popiežius, kai jam padovanojo J. Matulaičio portretą, kalbėjo: Miela dovana, nes labai mielas asmuo. Tikrai – šventas vyras“ .
„Malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamas“. Šie arkivyskupo T. Matulionio žodžiai padrasina mus lengviau kreiptis į abu vyrus. Gera žinoti, jog jie yra danguje ir puikiai žino realybę. Jie atvėrė duris kryžiaus slėpinio pažinimui. Jei jie tai darė, tai labai svarbi vėlgi kovo 12d. Evangelijoje aprašoma Jėzaus atsimainymo istorija – Taboro kalno paslaptis. (Mt 17, 1–9). Gal dabar ir tie klausimai: “Kodėl dabar Teofilius, kodėl prieš 30metų Tėvas Jurgis? Kodėl esu PJM draugijos narys?“, – geriau atskleis atsakymą…
Po konferencijos ėjome į baziliką švęsti Eucharistiją. Šv. Mišias koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis. Homilijoje jis taip pat maldininkų klausęs, gal ir mes kartu su apaštalais norintys šaukti Evangelijos žodžiais: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17,4). Juk dabar materialinis gerbūvis kylantis, tik ar žmonės tampantys geresni? Dar niekada nebuvę tiek daug skyrybų, nesantaikos, girtuoklystės, žudynių ir kitų baisenybių, blogybių… Nėra žmonių širdyse pasiaukojančios meilės. Žmogus ne brolis, o dažniausiai esantis baisesnis už vilką. Nėra pagarbos ir meilės Dievui. Žmonija pasielgė lyg tas kerėtojas, paleidęs baisias gyvates – 7 didžiąsias nuodėmes. Papasakojo apie senovės graikų paminklą, vaizduojantį stambų vyrą, apie kurį apsivyniojęs didžiausias smauglys. Žmogus niekaip negalintis išsivaduoti. Jo gelbėti atbėga nedidelis sūnus. Ir jį gyvatė kartu tėvu prispaudė. Vyskupas tai palyginęs su mūsų dienų žmogumi. Ant jo sprando apsivyniojęs bedievybės smauglys. Nėra krikščioniškos meilės, pagarbos. Nesilaikoma 5-ojo Dievo Įsakymo „Nežudyk“. Pasaulis, tarsi su atsilaisvinusiais lankais statinė, nesilaikantis 10 Dievo Įsakymų. Be JO nėra gyvenimo pusiausvyros. Žmogaus dvasia nekyla, vaikai nesiduoda auklėjimui be Dievo, negera šiame pasaulyje.
Vis tik gera žvelgti į ant Taboro kalno atsimainiusį Kristų. Gera girdėti Jo žodžius, jog esantys palaiminti tie, kurie tikintys nematę. Homiletas ragino tuo tikėjimu gyventi, juo dalintis su kitais, tada tikrai bus gera gyventi.
Gera buvo ir mums, Druskininkų matulaitiečiams, dalyvauti Šv. Mišių aukoje. Kartu su mumis meldėsi klebonas Žydrius Kuzinas. Visus maldininkus džiugino mūsų parapijos vaikų ir jaunimo chorelio giesmės. (Vadovė Ieva Dovidauskienė) Su švelniu jauduliu, skambiais balsais merginos garbino ir šlovino Dievą.
Po Eucharistijos su Šv. Kryžiaus relikvija ėjome Kryžiaus kelią. Po to susirinkome agapei. Graži bendrystė, patirtos dvasinės malonės, nauji įspūdžiai ir pasidalijimas patirtimi tęsėsi parapijos namuose. Ten, o vėliau ir Palaimintojo Jurgio koplyčioje, vykstant Užtarimo maldai, mūsų jaunimėlis giedojo įvairias giesmes, šlovino Aukščiausiąjį.
Po agapės prie palaimintojo J. Matulaičio altoriaus galėjome pasimelsti asmeniškai, prisiliesti prie Jo karsto, su Juo pakalbėti…, dalyvauti Užtarimo maldoje. Ją atliko kun. Stasys Puidokas MIC.
Su palaiminta širdimi ir pragiedrėjusia siela vykome namo ir dėkojome Dievui, kad esame kartu. Vis skambėjo ir kovo 12-osios sekmadienio psalmės žodžiai: „Mes jo didžiai išsiilgę,/
jis mūsų rėmėjas ir skydas./Viešpatie, būki tu mums gailestingas,/mes gi taip tavim tikim. (Ps 32, 20-22)
Alvyra Grėbliūnienė
PJMD-jos Druskininkų šv. Apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus vadovė
