Liepos 12 d., trečiadienis. Tai Šakių dekanato diena, kai tikintieji meldėsi už pašauktuosius mokyti, ugdyti ir informuoti: už tikybos mokytojus, katechetus ir visus švietimo bei žiniasklaidos darbuotojus. Bazilikos klebonas Giedrius Bakūnas MIC padėkojo piligrimams iš Biržų, Panevėžio, Šakių, Gelgaudiškio, Kudirkos Naumiesčio parapijų. Šią atlaidų savaitę tikintieji girdės katechezes, parengtas sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS iš Palaimintojo „Užrašų“, konferencijų, laiškų ir kitų jo rašto darbų.
Šiandienos t. Jurgio žodį – įžvalgas apie esminę žmogiškąją galią – valią ir jos ugdymą – skelbė sesuo Onutė Petraškaitė MVS. Palaimintasis, kalbėdamas apie žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslingumą, svarbią vietą skiria protui ir ypač stipriai valiai. Nes „Stiprios valios žmogus – tvarko savo sielos jėgas, valdo jausmus, nusipurto tingulį, nepasiduoda meilikavimams, nesileidžia įbauginamas. Toks žmogus sieloje yra pats savo valdovas: geba visus sielos išteklius sudėti į pasirinkto plano vykdymą“. Valia reiškiasi trimis etapais: nuo apsisprendimo, noro iki vykdymo. Svarbu ištverti, turėti tvirtą valią, laimėti turiningą, prasmingą gyvenimą. „Šventieji, arba tie, kurie kažką rimto padarė gyvenime – tvirtos valios žmonės: apsisprendžiantys, veikiantys, ištveriantys ištikimybėje. Jie viską įveikė su Dievo pagalba. Priešingai, silpnavaliai – tai žmonės, kurių gyvenimas švaistomas, banalus, tuščias“. Malonę duoda tik Dievas, o valios ugdymas kiekvieną dieną, pastoviai, žingsnelis po žingsnelio jau yra žmogaus pasirinkimas. Su tvirtėjančia valia auga ir dorybės, siekiant aukštumų svarbu niekada savęs nesulaikyti, nes „tada imama ristis žemyn“. Būtina ir meditacija, kiekvieną dieną savęs paklausti, ar neleidžiu tuščiai tokio trumpo, sau skirto laiko. Savęs tobulinimas visada prasmingas ir naudingas. Žinoma, tai reikalauja daug jėgų ir pastangų, bet žmogui visada į pagalbą ateina Dievas, jis stiprina mūsų silpnumą, Jo galia jungiasi su mūsų negalia. Ir tada galime su Šv. Pauliumi šaukti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4,13). Bet tam reikalinga žmogaus gera valia, ji yra pažangos matas, ji yra jėga, kuri stumia mus pirmyn.
Šv. Mišias celebruojantis Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dėkodamas koncelebruojantiems kunigams iš įvairių dekanatų, tikintiesiems, visiems dalyviams, ypatingą dėmesį atkreipė į Marijampolės kultūros centro choro „Šešupė“ (vadovas Valdas Mačiulskas), giedojimą, išraiškingą, savitą, į įdomiai interpretuotas žinomas giesmes. Homiliją sakė kunigas socialinių mokslų licenciatas Linas Baltrušaitis, Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris. Pradėdamas homiliją kunigas priminė Evangelijos ištrauką, kuri „pal. Jurgiui Matulaičiui buvo labai artima, nes kalba apie misiją ir pasiuntinybę. Apie bendruomenę, kuri kartu gali viską įveikti. Kalba apie tiesos žinią, kurios nešėjais turime būti kiekvienas, kad sugebėtume blogį nugalėti gerumu“. Nugalėti blogį, kuris šiandien sklinda daug greičiau, yra populiaresnis, labiau intriguojantis nei gėris. Taip yra ir Bažnyčioje, kurios žaizdos plinta labiau nei meilės, tikėjimo ar gailestingumo darbų liudijimas. Žmogus vos ne kasdien išbandomas, gundomas plaukti pasroviui, gyventi nerūpestingą minios gyvenimą, pamirštant ryšį su Dievu ir artimaisiais. Gyvename ne dėl tiesos, bet dėl atrodymo, gyvename kaukėtą, suvaidintą gyvenimą. „Bijodami būti bendruomenės dalimi ir priimti Dievą bei kitus žmones į savo gyvenimą. Todėl vis iš naujo ir iš naujo turime išgirsti įspėjimą, kurį randame apaštalo Pauliaus laiške Efeziečiams ir kuris yra skirtas mums kiekvienam: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje.“
Todėl turime išgirsti, suprasti, kad Kristus siunčia į pasaulį ne tik tuos 72 mokinius, bet ir kiekvieną iš mūsų ragindamas išeiti iš savo patogaus gyvenimo. Jie keliauja po du, kad padėtų vienas kitam, papildytų vienas kitą skelbdami Dievo žinią, kuri reikalinga pasauliui ir jau negali palaukti. O žmogus kažkodėl nori pirmiau sutvarkyti savo reikalus ir tik paskui prisiminti tikėjimą. Todėl šiandieniniai krikščionys yra labiau panašūs į fariziejus, kurie anuo metu buvo toli nuo bendruomenių, nuo žmogaus. Taip ir mes vis labiau tampame individualistais, atitolusiais nuo žmonių, nuo Bažnyčios. O Jėzus siūlo gyvenimą bendruomenėse, „kad jos vėl būtų sandoros ženklu, Dievo Karalystės ženklu“. Nieko nepasiimdami, mokiniai pasiima ramybę, pasitiki žmonių gerumu, svetingumu. „Jie ateina pas tuos kurie jų laukia, valgo su jais prie bendro stalo, dirba ir gyvena kartu. Gyvena tiesoje ir meilėje“. Todėl ir šiandien negandas įveikti galime tik gyvendami bendruomeniškai; kaip sakė Palaimintasis apie gyvenimą ir vargą dėl Dievo ir dėl Bažnyčios.
Baigdamas homiliją kunigas kalbėjo apie žmogaus pasirinkimą, siekį kad ir mažais žingsneliais artėti prie Dievo, būti ištikimais Jam ir mokytis iš tėvo Jurgio nuolankumo, pakantumo, meilės. „Žvelgdami į Palaimintąjį Jurgį ir Jo dorybes, prašykime Dievą išminties ir stiprybės, kad neplauktume pasroviui, kur mus neša šiandieninis pasaulis, bet būtume ta mažąja kaimene, gyvenančia meile. Būtume ta bendruomene, į kurią ir iš kurios Viešpats mus siųstų kaip tuos 72 mokinius, nešančius Jėzaus žinią Jo dar nepažįstančiam pasauliui.
„Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykime pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“
Po Šv. Mišių suklupome Palaimintojo koplyčioje, pasimeldę dar nenorėjome skirstytis, bendravome agapėje, sugrįžome prie Palaimintojo relikvijų dalyvauti pasivedimo pamaldose. Kaip ir kiekvieną dieną, pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje 15 val. buvo kalbama Gailestingumo vainikėlio malda.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
