Liepos 10 d. Antroji atlaidų diena – Pašauktųjų tarnauti bendrajam gėriui diena, kai meldėmės už Krašto apsaugos, teisėsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir kitų bendro gėrio tarnybų darbuotojus. Tai ir Alytaus dekanato diena, todėl Bazilikon suplūdo maldininkai iš Šv. Angelų sargų, Šv. Brunono Kverfurtiečio, Švč. M. Marijos krikščionių pagalbos, Rumbonių parapijų. Kartu su jais atvyko ir šių parapijų palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrių nariai, todėl bažnyčia pražydo žydra spalva, nes draugijos skiriamasis ženklas šviesiai mėlyni šalikėliai.
Katechezę, kurioje buvo apmąstomi keli tėvo Jurgio laiškai kunigui Jonui Totoraičiui MIC, skelbė s. Vincenta Slavėnaitė MVS. Šie laiškai pasirinkti todėl, kad meldėmės už pašauktuosius tarnauti bendrajam gėriui, todėl buvo svarbu aptarti „kas iš tiesų yra bendrasis gėris, kur slypi jo šaltinis ir kaip atrasti kelius vaisingiausiai jam tarnauti: ypač požiūrių, kultūrų, tautybių įvairovėje“.
Peržvelgę laiškus, pamatome, kad tėvo Jurgio įžvalgos aktualios, svarbios ir šiandien, kai pasaulį drebina nesutarimai, nesantaikos ir karai, nes „Bažnyčia visuomet vienijo po savo sparnu įvairių įvairiausias tautas ir dabar vienija ir globia. Man rodos, ir mūs vienuolijoj toji Kristaus ir Bažnyčios meilė įstengs suvienyti ir suderinti įvairių tautų žmones. Vietos platu, visi išsiteksime, darbo dirva didelė, visiems užteks, kad tik dirbti valiotume“. Laiškuose vardijami tautų atstovai ( rusinai, lenkai, vokiečiai, prancūzai), kurie neapkenčia vieni kitų, o iš tikrųjų tereikia sekti Kristaus mokslu, įnešti Jo dvasią, kurti Dievo karalystę žmonių sielose čia, žemėje. Svarbu mylėti savo Tėvynę ir tėvynainius, bet „ir kitiems reikia gero norėti. […] Mylint savuosius ir jiems tarnaujant, privalome ir bendrų reikalų […] nepamiršti, kiek galint ir kur galint prisidėti ir prie kitų žmonių sielų išganymo“.
Šio pasaulio baisumui, negailestingumui priešpastatomas gyvas tikėjimas, kurį mums nurodė Kristus. Stiprybė slypinti jame (gyvajame tikėjime) yra savęs išsižadėjimas ir meilė. Prieš šią galybę „visos pasaulio didenybės“ yra tik dulkė, tušti niekai. Ir tėvas Jurgis kunigui Jonui pataria paveikti jaunimo širdis, kelti dvasią, žadinti gyvą tikėjimą, kuris kalnus nuverčia. Nes „Be tikėjimo ir doros negali žmogus nė tikros, geros savo tėvynės meilės turėti, nei visuomenei kaip reikiant tarnauti“.
Prieš Šv. Mišias bazilikos klebonas Giedrius Bakūnas MIC pristatė grupes piligrimų iš Alytaus, Rumbonių, Grigiškių, Kauno arkivyskupijos Vaiko gerovės instituto (grupė vaikų lydimi darbuotojų nuoširdžiai išklausė Šv. Mišias) ir pavienius tikinčiuosius. Šv. Mišias celebravo JE Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo grupė kunigų iš Alytaus, Marijampolės dekanatų. Šventą Raštą skelbė marijampolietis, Marijonų gimnazijos auklėtinis diakonas Linas Braukyla. Homiliją sakė kunigas, teologijos magistras Rolandas Bičkauskas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras. Jis, pasveikinęs tikinčiuosius, pasidžiaugė, kad turi galimybę melstis prie Palaimintojo relikvijų, prisiminė vakarykštę dieną, kai Punsko krašte Vidugirių pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje šventė sekmadienį, meldėsi už taiką, už Ukrainą, nes karas – blogis ir nuodėmė, kuri kyla iš žmogaus vidaus. Nuo Adomo ir Ievos prasidėjęs blogis tęsiasi iki šiandien, o žmogus, pažeistas nuodėmės, yra nelaimingas. Dievas turi savo logiką, jis mus myli ir parodo kelią, atsiuntė žinią: galima kitaip gyventi; žiūrėti meilės akimis. Taip kaip Jėzus ant kryžiaus prašė Tėvą atleisti žmonėms, nežinantiems, ką jie daro, taip ir Palaimintasis, persiėmęs Dievo meile, kviečia suprasti, atleisti, nugalėti blogį gerumu. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Mes kiekvienas, kaip Jėzaus pasiųsti 72 mokiniai, esame siunčiami šiai nelengvai misijai, dažnai pasijuntame kaip avinėliai tarp vilkų, bet, jei neši Jėzaus naujieną, įvyksta stebuklai. Baigdamas homiliją kunigas tarsi apibendrino, kad nebūtina vykti toli, ir namuose, mūsų šeimose pakanka karų, nesantaikų, neapykantos, nemeilės, susiskaldymo. Todėl kiekvieno misija – tarnauti gėriui, skleisti meilę, eiti ten, kur mus Viešpats siunčia.
Išraiškingai ir ypatingai jaudinančiai giedojo Kaišiadorių r. Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos choras, vadovas Dailius Kavalevskis (mano nuomone, marijampoliečiai pirmą kartą girdėjo šį chorą).
Po agapės marijonų sode dalis tikinčiųjų sugrįžo dalyvauti pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldose Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje, kiti vyko dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje. Skirstėmės kiekvienas išsinešdami dalelę Palaimintojo minčių, pasiryžę laikytis Kristaus žodžių apie meilę vienas kitam, prisimindami pirmuosius krikščionis, jų užsidegimą, pasiaukojimą, ištikimybę Jėzui ir vienas kitam.
Vida Mickuvienė, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
