„Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.“ (Ps 119,105)
2017m. balandžio 1-2d. Marijampolėje Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) vadovams ir kitiems aktyviesiems nariams vyko Gavėnios rekolekcijos, tema „DIEVO ŽODIS YRA DOVANA“. Rekolekcijose dalyvavo matulaitiečiai iš 11 PJMD skyrių.
Šeštadienį išklausėme dvi konferencijas. Pirmąją dienos pusę sesuo Onutė Petraškaitė MVS, parinkusi Dievo Žodžio tekstus, skonėdamasi Popiežiaus Pranciškaus mintimis, kvietė eiti Gavėnios keliu. Eiti kartu su Kristumi, kad praregėtume, pripildytume širdis meilės, nuolankiai pasiruoštume tarnystei. Priminusi, jog rekolekcijos tai yra buvimas sau su Dievu, o Žodis – dovana, ragino skaityti Dievo Žodį širdimi. Jis pamaitina protą ir keičia širdį. Per jį veikia Šventoji Dvasia. Pranašas Jeremijas lyginęs Žodžio priėmimą su suvalgymu, jo skonį – su medumi. Popiežius Pranciškus teigęs, jog, nesiklausant Dievo Žodžio sukietėja širdis. Tada „tampame neištikimais katalikais, o kai kada net „katalikais pagonimis“, arba dar baisiau „katalikais ateistais“, nes nebeturime meilės ryšio su gyvuoju Dievu.“ Sesuo Onutė MVS dar pateikė ir pranašo Jonos pavyzdį, kai jis neklausęs Dievo, bet po visų nuotykių išgyvenęs begalinį Dievo gailestingumą. Jo išbuvimas bangžuvėje tris dienas ir tris naktis primenantis mums kelią į Velykų Prisikėlimą.
Kada keičiasi žmogaus širdis, tada keičiasi ir santykis su artimu. Ypač svarbu nuolankumas. Duodant išmaldą saugotis puikybės, kad neužgožtų tikslo. Primindama Lozoriaus istoriją sakė, kaip svarbu dalintis su artimu, (Lk 16,19-31).
Skaitant Šventą Raštą, svarbu jį prisitaikyti sau, pavyzdžiui, dažnai kur neminimas asmens vardas, galime save įdėti į tą vietą, bet galime įdėti ir ten, kur yra vardas, ir susimąstyti, o ką aš išgyvenu, kaip išgyvenu susitikimą su Dievu. Minėdama, kad Gavėnia gali vesti mus į tikrą praregėjimą, priminė, kaip Jėzus išgydė neregį (Jn 9, 1-41). Prie kiekvieno iš mūsų Jėzus galintis prisiliesti, ir aš tapsianti šviesa, nes Jis apšviečia, pripildo širdį meilės ir gailestingumo. Ta šviesa keičia mūsų požiūrį. Popiežius Pranciškus primenantis, jog mes esame „neregiai nuo gimimo“. Dėl nuodėmės tokie esame. Evangelijoje aprašomas neregio išgydymas, bylojantis apie Krikštą, pirmąjį tikėjimo sakramentą, išvedantį mus į tikėjimo šviesą. Popiežius priminęs, kad „Neregys nuo gimimo“ turintis ir kitą reikšmę. Tada, kai mes nuklystame nuo tikėjimo ir ieškodami kitų švieselių, klaidžiojame tamsoje. Savanaudiškumas, apkalbos, abejingumas ir ieškojimas daugelio kitų pasaulietiškų malonumų mus aptemdo. Krikšto sakramentas, jo atnaujinimas Velyknaktyje, suteikia galimybę būti šviesos vaikais, tikėti Kristų ir kartu su Juo eiti šviesoje. Prisiminėme, kad labai svarbu tikėjimo šviesoje eiti kartu su bendruomene. Sesuo taip pat analizavo Evangelijos tekstą apie paralyžiuotojo išgydymą, bendruomenės narių pastangas jam padėti. (Mt 9,1-8)
Priminė du išgydymo sakramentus: Atgailos (išpažintis) ir Ligonių patepimo. Paminėjo Palaimintojo, kaip vieną iš tiesioginių uždavinių – vesti žmones į tikros atgailos gelmę ir tikėjimo auginimą. Pacitavo Šventojo Tėvo žodžius apie išpažinties supratimą, jog penitentas turintis jausti gėdą dėl savo nuodėmių: „Tu nesupratai! Tu nuėjai prie klausyklos taip tarsi eitum tvarkyti reikalų į banką ar į kitą įstaigą. Tu nuėjai nesigėdydamas dėl to ką esi padaręs. Tu pamatei keletą dėmelių savo sąžinėje ir manai, kad klausykla tai valykla, kur tas dėmeles išima. Tu nesugebi gėdytis savo nuodėmių“. (Taip kalbėjo popiežius vienoje kovo mėnesio aukotų Mišių homilijoje.)
Sesuo pasidalijo vieno kunigo liudijimu, kuris po išpažinties bent sekundę galintis jausti dangų, ir tai mums padeda ir veda mus į Išganymą.
Kitoje konferencijoje sesuo priminė, jeigu Žodis yra dovana, tai ir artimas žmogus yra dovana. „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas Žanas Vanjė (Jean Vanier) liudija, jog būdamas su neįgaliaisiais, pakeitė požiūrį į save, pastebėjo savyje nelabai gražių dalykų. Bendraudamas su jais suprato, jog jis yra tas, kuris gauna ir kuriam padeda tapti brandesniu ir sveikesniu žmogumi, labiau džiaugtis gyvenimu, priimti kitokį žmogų. Primindama, kad Gavėnia – tai metas ir mums tarti „ne“: vartotojiškumui, pasaulietiškiems malonumams, ydoms ir kt. Metas – pasidalinti su stokojančiu, meile artimui ir tarnystės dovana. Jėzus niekada nepavargsta mylėti ir atleisti. Tarnystės įvaizdis – Jėzaus meilė iki galo. Jo, kaip tarno pavyzdys, kojų plovimas apaštalams. Pastarieji turi plauti kojas kitiems. Toks įvaizdis sujungia į bendruomenę rūpesčiu, tarnystės dovana kitiems. Taip Jėzus mylėjo ir myli kiekvieną iki galo. Jeigu vienas kitą mylim, tai ir vienas kitą priimam. Meilė išreiškiama žodžiais, elgesiu, kaip dovana, prisilietimu, buvimu kartu. Per Paskutinę vakarienę Jėzus sudėjo viską į viena. Labai svarbi meilės kalba. Jis eina per tarnystę, eina švęsti ir sakąs – vienas mane išduos. Mes taip pat turime paklausti: „Jėzau, ar aš Tavęs neišdaviau?..“ Paskutinė vakarienė veda į fizinę tarnystę, bet gali būti ir tarnystė maldoje.
Artėjant Velykoms, Didįjį ketvirtadienį esame įtraukiami į visuotinę kunigystę, į bendruomenę ir turime nešti ir dalintis duona, turime tapti duona pasauliui. Sesuo priminė, kad Jėzus mums duoda naują įsakymą: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.
Po pietų išklausėme Marijampolės šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono kunigo Andriaus Šidlausko MIC konferenciją tema „Išpažintis“. Klebonas, remdamasis palaimintojo J. Matulaičio mokymais, pateikė svarių ir jaudinančių patarimų. Peržvelgęs kitų pasaulio mistikų liudijimus, atskleidė ir palaimintojo mistinės artybės su Dievu patirtis. Jo patarimai padeda penitentui atgauti ramybę.
Pacitavo Šv. Rašto žodžius: ,,Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1Pt 2,24). Pal. J.Matulaitis raginęs penitentą per išpažintį įsivaizduoti save esantį po kryžiumi prie Jėzaus kojų. Atskleisdamas Palaimintojo Jurgio mistinius išgyvenimus paminėjo, kad kai kunigas atleidžia nuodėmes, galvoti, jog tau Kristus jas atleidžia… Žiūrint į Mariją, Sūnaus kančią gali jausti dar stipriau. Pranešėjas priminė Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“, komentavo jo kadrus, teigė, jog ne tik Žodis, bet šiais laikais jau ir vaizdas tapo kūnu. Velnias pralaimi po Kristaus kryžiumi.
Kunigas Andrius pasakojo apie Tėvo Jurgio pamokymus, kaip ruoštis išpažinčiai, atlikti sąžinės patikrinimą, kaip suprasti, priimti Dievo gailestingumą. Palaimintasis ragino vengti skrupulų, dirbtinio nuolankumo. Išpažintis yra žmonėms įsteigta, reikia žmoniškai ją ir atlikti. Ji skirta tam, kad ramybę įgytume. Išpažinties ženklas yra Kryžius, o gailestis – tai valios aktas, kai norime nenusidėti. Jis yra vieno akimirksnio dalykas. Tobulas gailestis yra dėl Dievo meilės. Jis atleidžia nuodėmes. Jis yra meilės vaisius ir teikia ramybę. Pakanka gailėtis širdimi, bet galima tai išreikšti ir lūpomis. Reikia nuolankiai dėl nusižeminimo gailėtis ir kartais ilgai, ir pasiryžti taisytis… Kun. Andrius priminė kad palaimintasis mokė atlikus išpažintį, rūpinkimės atlikti atgailą, dėl užmirštų nuodėmių nesigraužti, ramiai ruoštis Komunijai. Neįmanoma visas nuodėmes išpažinti. Būtina atlikti išpažintį kartą metuose, per rekolekcijas. Iš visų metų atlikti išpažintį, tai tavo pasirengimas būti ištikimam Dievui. Galime išsakyti baimes abejones, bet išklausykime ką pasakys nuodėmklausys, tuo pasikliaukime ir prie to nebegrįžkime. Pasitikėkime, džiaukimės ir mylėkime Dievą. Nerimas yra pagunda iš velnio. Dvasiniam keliui geriau turėti savo nuodėmklausį. Konferenciją klebonas užbaigė liepdamas apmąstyti kunigo kalbamą išrišimo maldą.
Po konferencijų ėjome į šventovę, priėmėme Atgailos sakramentą. Susitaikę su Dievu, dalyvavome šv. Mišių aukoje ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje palaimintojo J. Matulaičio koplyčioje.
Kiekvienas savo asmeniniais potyriais, širdimi išgyvenę šeštadienio Dievo duotas bendrystės su Juo ir matulaitiečių bendruomenėje akimirkas, pripildyti ramybės ilsėjomės Domus Beati namuose.
Dievo Žodis palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenime
Sekmadienio rytą mus pažadino paukštelių giesmės. Auksiniais spinduliais glostė veidus saulužė. Rytmetine malda padėkoję Aukščiausiajam, Jį pašlovinę, susirinkome į auditoriją išklausyti sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS vedamos konferencijos. Ji mums pateikė savo išmąstymus – koks gi Žodis buvo Tėvui Jurgiui dovana? Sesers teigimu palaimintasis buvo persisunkęs Dievo Žodžiu. Jis mokėjo Šventą Raštą, juo gyveno. Tai atsispindi J.Matulaičio „Užrašuose“. Labai dažnai jo širdis kartojo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9, 23); kartais: – „Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,1,14). Tai Jėzus gyveno, gyvena tarp mūsų. Senajame Testamente, kaip Dievo ir žmogaus troškimo įgyvendinimas, Naujajame Testamente – Žodžio išsipildymas. Tėvui Jurgiui buvo labai gyva sekti Kristumi, eiti paskui Jį. Imti savo kryžių ir eiti su Kristumi ir tai rodo labai didelę palaimintojo bičiulystę su Jėzumi. Laiške kunigui Pranciškui Būčiui aprašęs situaciją, kada jam ruošėsi atimti kunigystę. Po didelių išgyvenimų Dievas davęs suprasti Kryžiaus prasmę, perkeitęs jo širdį. Mes visi esame mistinio kūno, Bažnyčios dalis.
Kiti Tėvui Jurgiui labai svarbūs Švento Rašto žodžiai: „…jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. (Jn12, 24). Tai buvo jo raktiniai žodžiai. Tai padėjo jam atrasti pašaukimą ir panerti į jį. Labai vaizdžiai apie tai rašo laiške kunigui J. Totoraičiui. Pacituosiu jo ištrauką: „ Baisus yra šis pasaulis ir jo dvasia. Ne be reikalo Kristus jį prakeikė ir liepė jo saugotis, bijotis ir jo neapkęsti: mundus in maligno positus. Kol neprisivilioja žmogaus, neįtraukia į savo sūkurį, kažin kokias gėrybes jam rodo ir siūlo, aukso kalnus žada, o suviliojęs, pasigavęs, suėda, sunaikina, ir paskui meta šalin kaip supuvusį obuolį, arba iščiulpęs visas sultis, išspiauja kaip lupyną.
Visai kitaip Kristus su mumis daro. Jis aiškiai sako ir rodo, kas čia ant žemės laukia. Liepė savęs išsižadėti, imti kryžių ant savo pečių, sunykti, kaip grūdas kritęs į dirvą, viską apleisti, o už tai žada šimteriopai tiek ir dar dangaus karalystę. Ir ištesa Kristus ką žada. Nors žmogui ir tenka paskui Kristų einant daug vargti ir dirbti, bet užtai visokių malonių, paguodų, linksmybės ir ramybės jis čia turi, o amžinumoje dangus jo laukia.“ ( Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1913 04 11)
Ses. Viktorija MVS kalbėjo, jog visi mes turime pašaukimą, ir tai yra pirmiausia mirti sau, kad jį vykdytume.
Antroje sekmadienio konferencijoje „Blogį nugalėti gerumu kryžiaus šviesoje“ sesuo Viktorija sakė, kad blogį nugalėti gerumu Tėvas Jurgis matė kryžiaus šviesoje. Apie tai kalba ir apaštalas Paulius. Tie blykstelėjimai palaimintojo gyvenime yra labai ryškūs. Pirmiausia – sunki vaikystė, vargingumas, liga, Kryžiaus kelias su ramentais Marijampolės bažnyčioje… Ir staiga blykstelėjimas – jį giminaitis paima į Lenkiją, ten mokosi, ir gyvenimas visai pasikeičia iš neįmanomo į naują pradžią. Tai labai ryški Dievo gailestingumo patirtis.
Kitas blykstelėjimas, kai Dievas išgydo, perkeičia jo širdį Vilniuje. Vieno pamokslo metu senelis arkivyskupas Karolis Hrynievieckis, endekų nuteiktas prieš vyskupą J. Matulaitį, jį neteisingai apkaltina, apšmeižia. Vyskupas J. Matulaitis, viską išklausęs, pakvietė visus susirinkusius atsiklaupti ir paprašyti arkivyskupo palaiminimo. Taip ir mus blogis skaudinantis, ir mes kitus skaudinam, ir nesame kalti dėl to blogio, dėl kurio mirė Jėzus. Galutinis atsakymas į bent kokį blogį yra Jėzus.
Sesuo Viktorija MVS priminė Jėzaus žodžius: Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. (Mt 5,39) Realiai panagrinėjusi šį vaizdinį, pateikė išvadą, jog tas smūgis esąs labai skausmingas. Tai kančios ženklas. Jėzus atėjo į pasaulį, kad užbaigtų, pakeistų, suardytų blogio viešpatavimą. Tėvas Jurgis labai mėgęs meditacijas po Kryžiaus vėliava. Jis sakęs, jog visada galime rinktis: ar eiti po Kristaus, ar po piktojo vėliava. Taigi, pasirinkimas turi kainą, bet lygiai ir užmokestį, taip sakydavo palaimintasis, kur matome „Užrašuose“, kad jis kas mėnesį atlikdavo rekolekcijas. Apibendrindama sesuo Viktorija MVS pasidalino įžvalgomis, pateikė konkrečius patarimus, kaip tai įgyvendinti savo kasdienybėje. Todėl sakė, kad rekolekcijos yra dėl mūsų ateities…
Rekolekcijos nėra dėl mūsų pačių, jos yra dėl ateities, kad duotų įrankių motyvaciją – kasdienybėje dalyvauti su Dievu, su visa gyvenimo realybe. Kad tai įvyktų, reikia įeiti į save iki širdies gelmės. Gelmė – tai širdies akis, pats širdies centras iš kurio trykšta mūsų poelgiai. O svarbiausias dalykas – žiūrėti į Dievą, esantį mano širdyje, Jį surasti, įsisąmoninti. Čia nuoširdus valios apsisprendimas, leidžiantis matyti visus mano kampukus. Kas taip su Dievu susiartina, tada širdis užsidega ir siela tai pajunta. Tada kyla jausmai, kurie padeda priimti apsisprendimus, kurie išeina į mano gyvenimą. Sunkumų visi turime. Jie mus laikas nuo laiko gniuždo, tik būnant su Dievu, jie mus augina.
Rekolekcijose dalyvauja trise: rekolektantas (rekolekcijų dalyvis- aš), Dievas ir rekolekcijų vadovas. Svarbiausi esame du – Dievas ir aš. Priėmus pasiryžimus, nereikia žiūrėti tik kaip į jų sąrašą, bet reikia matyti Dievą, kuris lanko mūsų širdį ir vakarieniauja su mumis, beldžiasi įvairiais pokalbiais. Reikia tiesiog sakyti: „Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso…“ Tai, ką iš Jo išgirdome, pristatyti Dievui maldoje, kad Jis tai įdiegtų į mano gyvenimą. Reikia pasitikėti Dievo malone, o ne pačiu savimi. Pasiryžimai turi būti konkretūs laike. Juos reikia „laistyti.“ Turime eiti su Kristumi, Jį liudyti.
Po sekmadienio antrosios konferencijos, dar aplankėme palaimintojo muziejų, dalyvavome Šv. Mišiose. Po jų su Šv. Kryžiaus relikvija ėjome Kryžiaus kelią pagal palaimintojo žodžius. Per šias dvi dienas sotinomės ne tik dvasiniu maistu, bet gardžiavomės ir kūnui skirtomis gėrybėmis. Valgį taip skaniai gamino, įlašino savo širdies meilės pagardų geroji matulaitietė Onutė Juškevičienė. Jai talkino PJMD koordinatorius Vitas Buškevičius ir kiti.
Papietavę, dalijomės rekolekcijų vaisiais. Džiaugėmės ir dėkojome Dievui, rekolekcijų vedėjams, kad, užtariant ir sekant palaimintojo J. Matulaičio pavyzdžiu, galime eiti po Kristaus vėliava šventėjimo keliu Dievo duotoje bendruomenėje, pasinerdami į Jėzaus mirtį, nešti žinią apie Jo Prisikėlimą. Kartu, dalyvaudami visuotinėje kunigystėje, esame pakviesti tapti vienas kitam duona, duona pasauliui. Esame pakviesti vykdyti Jėzaus įsakymą: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.
Džiugios Kristaus Prisikėlimo šventės!
PJMD tarybos narė, Druskininkų šv. Apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus vadovė Alvyra Grėbliūnienė