Liepos 15 diena. šeštadienis. Septintoji atlaidų diena priklausė šventės šeimininkams – Marijampolės dekanatui. Tai Eucharistijos ir iškilmių Vigilijos diena, artimo meilės liudytojų diena, per kurią meldėmės už „Carito“ narius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus. Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, Bazilikos klebonas kun. Giedrius Bakūnas MIC, skelbdamas dienos programą, pasidžiaugė maldininkų būriais ne tik iš Marijampolės dekanato, bet ypač „Carito“ atstovais iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Garliavos, Alytaus, Šakių, Prienų, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Elektrėnų. Padėkojo net iš Pasvalio atvykusiam chorui, jo vadovei Audronei Jovaišienei.
Baigiantis Šv. Mišioms karitiečiams už tradicinį, jau ketvirtus metus vykstantį žygį iš Lūginės į Baziliką, padėkojo kasmet nueinantis tą patį kelią Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionas Žydrūnas Vabuolas. Tikime, kad pagauti Dievo meilės šią piligrimystę tęsime,- teigė kapelionas.
Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, tikintieji išklausė sesers Viktorijos Plečkaitytės perteiktą katechezę apie meilę: Dievo meilę, artimo meilę ir tarpusavio meilę krikščionių bendruomenėse. Mąstydamas apie dieviškosios meilės pasireiškimą per Jėzaus Kristaus asmenį, tėvas Jurgis tai laiko aukščiausiu dorybės laipsniu ir mūsų tobulumo siekiu. Būtent, iš Dievo meilės turi kilti ir meilė artimui, nes visi esame Dievo sukurti ir Jėzaus Kristaus, kuris laimina mylinčius, atpirkti. Jėzaus, kuris yra šios meilės pavyzdys, kuris įsako mylėti ne tik draugus, bet ir priešus. Meilė yra Kristaus mokinių bruožas, o jos (meilės) aukščiausią prabą išsako šv. Paulius laiške korintiečiams, ši citata „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės…“ yra bene dažniausiai cituojama Švento Rašto vieta. Katechezėje buvo išsakytos mintys apie krikščionių bendruomenę kaip dvasinę šeimą, kurioje viešpatauja meilė, tarpusavio supratimas ir pagalba, apie kiekvieno saviugdą, pasišventimą, užsidegimą gyventi ne tik sau, bet ir dėl kitų. Kovojant su savimeilės, egoizmo jausmais, slypinčiais mumyse, būtina pastebėti ir širdies veržimąsi pasišvęsti kitiems. Bet kiekvienas toks pasiryžimas ir jausmas turi būti statomas ant Dievo meilės pamatų, santykis su kitais turi būti bičiuliškas, gera linkintis – geros širdies polinkis. Tikroji meilė pasiekiama palaipsniui: išmokti vienas kitą pakęsti, žiūrėti ir elgtis vienam su kitu pagarbiai, kadangi .„ta abipusė pagarba yra būtina, nes tai yra moralumo, etikos ir meilės pagrindas“.
Homiliją skelbė kunigas teologijos licenciatas. Jurij Vitkovskij, Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas. Pradėjo kreipdamasis į tikinčiuosius klausimais apie svajones, turtus, meilę, laimę ir primindamas, kad svajonės keičiasi ir priklauso nuo žmogaus amžiaus., tačiau turi ir bendrumų – visi tai sieja su laime. Toks laimingas žmogus yra Palaimintasis, nes „Jis buvo pasirengęs – įvairiais būdais – „prarasti savo gyvybę” dėl Kristaus. Tai liudija jo veiksmai ir žodžiai, visa jo pastoracinė tarnystė. Jis neieškojo savęs, nenorėjo „surasti savo gyvybės”. Jis buvo pasirengęs ją daug kartų „prarasti”. Būtent dėl to jis rado juos pilnatvėje, kurioje žmogus gali rasti gyvenimą Kristuje”- Taip kalbėjo šventasis Jonas Paulius II Palaimintojo beatifikacijos Mišiose.
Primindamas skaitytą Evangelijos ištrauką apie 72 mokinius, kunigas kalbėjo apie skirtingus mūsų pašaukimus, apie dvasinę tarnystę, apie tai, kad ir mes visi esame Kristaus įrankiai. „Ir Šiandien mes meldžiamės už pašauktuosius liudyti artimo meilę, ir kaip žinome pal. Jurgis Matulaitis yra Lietuvos „Carito“ Globėjas, ir karitiečiai šiandien čia yra su mumis, nuoširdžiausia jiems padėka už jų tarnystę, ir jų meilę artimui, už tai, kad išgirdo tą Jėzaus kvietimą ir išdrįso atsiliepti į jį“. Mes atsakingi už pasaulį, už taiką, kurią turime kurti kasdieniame gyvenime, ir ramybę; tik Ramybė, kurią mums duoda Kristus, yra išgyvenama bendrystėje su Dievu ir priimama tikėjimu, širdies Dievui atvėrimu. Taika ir ramybė kasdienybėje labai priklauso nuo stebuklingų žodžių: ačiū, atsiprašau, atleisk, prašau.
„ Be šių keturių žodžių ir jų atskleidžiamos elgsenos neįmanoma gyventi žmogiškai ar tapti visaverčiu žmogumi ir taip pasiekti tikrąją taiką“- apibendrino savo mintis kunigas, dar kartą primindamas, kad trokšdami laimės turime prisipažinti, kad laimingi mes galime būti tik su Kristumi.
Vakarinėje šios dienos dalyje – Iškilmių vigilija, prasidėjusi maldomis nuo 21 valandos. Šv. Mišias aukojo kunigas Martynas Povylaitis SC, savo ugninga ir širdinga homilija beldėsi ne į vieną tikinčiųjų širdį. Kalbėjo apie Palaimintąjį, kaip apie Dievo malonės vaisių. Tėvas Jurgis prašo ir net reikalauja, kad mes galvotume ir rengtumės Amžinybei, kad, kaip ir jis, planuotume laiką, kad malda nenukentėtų, kad siela nenusektų, bet būtų pripildyta. Palaimintasis yra nepaprastos galios ir šventumo mokytojas, teigiantis, kad visa, ką sako Dievas, yra skirta mums, tai tarsi Dievo meilės laiškas mums. Turime pakilti iš sugedusios aplinkos, iš pelkynų ir usnynų, nes tai veda į pragarą (ir netiesa, kad jo nėra) ir tik Jėzus gali mums padėti. Todėl pasiryžkime, kaip Palaimintasis, Dievą laikyti savo gyvenimo viduriu. Atsiverskime! Homiliją kunigas baigė nuoširdžiai prašydamas tėvą Jurgį padėti mums augti, išbristi iš bedievystės. Prašydamas jį melstis už mus.
Kartu su marijampoliečiais meldėsi 27 piligrimai iš Sokulkų Šv. Antano Paduviečio parapijos ir ėjo Šviesos kelio procesijoje miesto gatvėmis. Nuo 23 valandos prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Visą naktį tikintieji melsis, šlovins Dievą apmąstydami Jo gailestingumą ir begalinę meilę, kalbėdami Rožinį ir giedodami giesmes.
Pasiruošėme ir einame į rytojaus dieną, pagrindinę iškilmių dieną, dėkodami Dievui už visas mums skirtas malones, o ypač už palaimintąjį Tėvą Jurgį.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
