Ši Palaimintojo mintis tarsi apibendrino visą katechezės, kurią perteikė sesuo Jolita Matulaitytė MVS, temą. Ir toliau penktadienio, liepos 14 d., apmąstymuose buvo kalbama apie Dievo vietą žmogaus gyvenime, apie žmogaus, sergančio, negaluojančio ar nuodėmingo santykį su Viešpačiu. Apie gyvenimo tikslą, kurį tėvas Jurgis laiko svarbiausiu dalyku „visame kame“. Dievas yra pasakęs: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir pabaiga“ (Ap 21,6). Todėl pagal Šventą Raštą, ką nors darant, būtina atsižvelgti į pabaigą. Ir psalmistas meldžia: „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kaip ilgai gyvensiu, kokia yra mano dienų trukmė? Leisk man pažinti, koks esu laikinas“. (Ps 39, 5). Palaimintasis pabrėžia, kad gyvenimas yra tiek vertingas, kiek pataiko į tikslą. Kažkada mūsų nebuvo, kūrėjas pašaukė mus iš nebūties, Jo tikslas – padaryti mus laimingais, todėl turėtume būti orūs, nes gavome Jo išminties, gerumo, tobulumo atspindį, turime nuostabų kūną, gebėjimą mylėti ir daug nuostabių mums padovanotų dalykų, kaip gebėjimą save tobulinti. Nors nuklydome, nors dėl pirmapradės nuodėmės esame pažeidžiami, bet Dievas mūsų neapleido. „Jis mus nuolat naujomis dovanomis apipila, malonių jūra užlieja, ir nors žmogus vėl iš naujo savivaliauja, nebaudžia jo tuojau pat, laukia jo geros valios, atgailos ašarų, o kai tai pamato, vėl naujai apvelka malonės rūbu.“ Žmogus instinktyviai veržiasi prie Dievo, be Jo negali nurimti ir pasiekti pilnutinės laimės. Tik atiduodamas garbę Dievui, gyvendamas pagal Jo valią pasiekia galutinį tikslą – laimę Danguje, bet tam žmogus turi ruoštis čia, žemėje, ir tai priklauso nuo mūsų valios. O „gyvenimas nėra žaidimas, nėra kažkas nesvarbaus. Tikėjimo šviesoje pamatome visą vertę tų darbų, rūpesčių, reikalų, iš pažiūros tokių smulkių ir mažų“, bet svarbių ir vertingų, nes gyventi visada verta, dėkoti Dievui už gyvenimo dovaną, net jei esame ligoti, neįgalūs, besikankinantys. Tai yra krikščioniškas požiūris.
Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo gausus būrys kunigų iš Vilkaviškio ir kitų dekanatų. Homiliją sakė kunigas Nerijus Pipiras, LSMU Kauno klinikų kapelionas, o ši atlaidų diena buvo Pašauktųjų gydyti ir rūpintis sergančiaisiais diena. Meldėmės už medikus ir slaugytojus, už ligonius ir neįgaliuosius, o kunigas kalbėjo apie mus, susirinkusius šiandien prašyti reikiamų malonių per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą. Apie tai, kad mes kiekvienas esame Jėzaus mokiniai ir turime būti pasirengę viskam. Kunigas kalbėjo apie Palaimintojo tarnystę, kuri atliepia šiai Evangelijos ištraukai, t.y. „eiti į visas tautas, pas visus žmones, būnant gudriais ir neklasitingais“, o tėvo Jurgio gyvenimas liudija ne gudrybę, bet savęs išsižadėjimą, apsisiautimą Kristaus dvasios ir malonės rūbu ir tik, „apsigyvenęs Aukščiausiojo būstuose“ , pajunti visišką dvasinę laisvę ir vienybę su Kūrėju. Tik tada pajunti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – viena šeima. Palaimintasis siekia į viską žiūrėti iš „amžinumos aukštybių“ ir viską jos svarsčiais sverti. Todėl pasitaikančias problemas ir iššūkius taip ir sprendė – vadovaudamasis Šventosios Dvasios vedimu. Žinome, kad visais laikais tai buvo nepatogu pasauliui, visuomenei, visiems, kuriems svarbūs tik žemiškieji interesai. Todėl šiandien „pats tinkamiausias laikas grįžti prie broliškumo. Šiandien susirinkome melstis už ligonius, kenčiančius ir visus tuos, kurie vienaip ar kitaip jiems patarnauja. Todėl iš tiesų neturėtume pamiršti, kad ligas gydo ir kančią sumažina ne modernios technologijos ar naujausios vakcinos, bet nušluostyta ašara“. Baigdamas homiliją kunigas apibendrino: „ Ir nereikia nusiminti, jog esame paprasti žmonės ir mūsų gyvenimai, mūsų galbūt tylios kančios ir mažos viltys niekam neįdomios bei nereikalingos. Broliškumo kultūrai svarbus kiekvienas milimetras, o kelionei į priekį svarbi kiekviena, net ir mažiausia, nušluostyta ašara. Tad, Viešpatie, Tavo rankomis tebūna mano rankos ir Tavo žodžius tegul taria mano lūpos“.
Šeštoji diena praturtinta vakarinėmis Šv. Mišiomis ir Vidinio išgydymo pamaldomis, kurias vedė kunigas Kęstutis Rugevičius, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, egzorcistas, jam padėjo kunigas Martynas Povylaitis SC Ir vėl pilna žmonių bazilika meldėsi užtarimo maldas ir giedojo kartu su bendruomene „Gailestingumo versmė“ ir šlovinimo grupe „Jesės atžala“.
Kunigas Kęstutis homilijoje priminė Evangelijos ištrauką ir kaip ji atliepia Palaimintojo gyvenimui ir Šv. Pauliaus laiško kolosiečiams ištrauką apie kentėjimų džiaugsmą. Jei mes paklaustume savęs, ar džiaugiamės kentėdami, turbūt daugelis klaustų savęs: už ką, kodėl man? Nors visi prisimename Jėzaus ne vieną kartą pasakytus žodžius Dievui – tebūnie Tavo valia, nes be jos niekas nevyksta. Jei tavo, Dieve, planas toks, aš jį priimu. Palaimintasis, kaip ir Šv. Paulius, tampa tarnu visiems, kad atskleistų Dievo paslaptį. Jis atkūrė vienuolyną, sukūrė bendruomenę – Kristaus Bažnyčią, nes į Dangų einama ne po vieną.
Svarbu atpažinti Dievo meilės ženklus savo gyvenime, taip kaip Palaimintasis juos atpažino ir aukojo maldomis, darbais, rūpesčiais dėl visų. Nebijojo nepatogumų, žiūrėjo į tai, kas svarbiausia, todėl savo laiko aplinkoj pasirenka socialinį mokymą Bažnyčioje. Kalbant su tikinčiais darbininkais išryškėja labai pagarbus požiūris į darbą, į dirbantį žmogų. Tai gana revoliucingas žingsnis, bet teigiantis vertybes ir išreiškiantis Dievo nuostatą kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Palaimintasis drąsus, išmintingas ir atkaklus, mokėjęs skaityti savo laiko ženklus. Tai puikus pavyzdys kiekvienam iš mūsų, kurį matydami turėtume paklausti savęs: kaip manyje atsiskleidžia Dievo meilė? Ar aš sugebu kiekvieną dieną klausytis Viešpaties? Ar sugebu nešti Gerąją Naujieną, nes esu pakviestas liudyti Kristų, skelbti Dievo Karalystę? Būkite drąsūs ir palaiminti – palinkėjo mums kunigas Kęstutis.
Prasidėjo Švenčiausiojo Sakramento garbinimo apeiga. Ypatingas jausmas suklupus prieš Švenčiausiąjį medituoti ir klausytis plūstančios giesmės. Po to buvo liudijimai, bendra malda ir kiekvieno iš mūsų peržegnojimas monstrancija su Ostija. Šis vakaras nuplovė nuosėdas, priartino prie Viešpaties, parengė šeštadienio iškilmei.
Liepos 15 d., Marijampolės dekanato diena. Šeštadienį melsimės už „Carito“ narius, socialinius darbuotojus, savanorius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus. Homiliją sakys kun. teologijos licenciatas Jurij Vitkovskij, Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas.
Ši diena bus netradicinė, papildys ją „Carito“ organizuojamas piligriminis žygis nuo 9 val. iš Lūginės į Baziliką ir iškilmių Vigilija:
21.00 val. Šv. Mišios Bazilikoje
22.00 val. Šviesos kelias su Švč. Sakramentu miesto gatvėmis
23.00 – 7.30 val. Švč. Sakramento adoracija Bazilikoje
Visų atlaidų nuotraukas prašome žiūrėti:
FB Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bažnyčia
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
